Teatro režisierius Gytis Padegimas, kalbėdamas apie laisvę, priminė, jog Lietuva prieš keletą metų paminėjo ir Lietuvos modernios demokratinės valstybės sukūrimo šimtmetį, o visą 2019-2020 m. sezoną minimas Kauno nacionalinio dramos teatro šimtmetis.

„Ta proga aš rašau pjesę apie pirmuosius teatro kūrėjus, - kalbėjo G.Padegimas, - ir bandau palyginti tuometinę ir dabartinę mūsų dvasines būsenas. Tos kartos žmonės, tik ką sugrįžę iš Rusijos ar suvažiavę į Kauną iš Lietuvos sodžių, nors ir vaikščiojo mediniais Kauno šaligatviais, turėjo daug daugiau idealizmo ir aistros dirbti Lietuvai. Turėta kur kas daugiau tikėjimo, vilties, nors jų gyvenimo sąlygos prieš šimtą metų buvo daug prastesnės.

Mes turime nepalyginamai geresnę materialinę bazę, bet mums, dabartiniams Lietuvos žmonėms, trūksta tokio pasitikėjimo, koks buvo prieš šimtą metų. Neturime tiek idealizmo, tiek vilties.

Kaip galima visa tai pakeisti? Valdžia turėtų labiau galvoti, kad šalia įprasto kalbėjimo yra ir meno kalba. Visuomenės negalima išgydyti vien politiniais šūkiais. Visuomenę gydo ir įkvepia menas.“

Dainininkė, dainų kūrėja ir vokalo pedagogė Rasa Kaušiūtė, paklausta, ar asmeniškai jaučia laisvę, atsakė:

„Be abejo, taip. Geras dalykas ta laisvė. Man, jei visiškai atvirai, ir ten, ir ten, ir anoje santvarkoje, ir dabar, yra pliusų ir minusų. Tik tie žmonės, kurie praėjo abu etapus, gali įvertinti, kaip skiriasi ankstesnis ir dabartinis mūsų gyvenimas. Tada mes net interneto neturėjome, o dabar yra laisvas internetas ir tą laisvę dabartinis jaunimas nelabai įvertina. Dar būna nelaimingi, depresuoja sėdėdami prie kompiuterių, rašinėdami į socialinius tinklus. Vėlgi tai yra ir laisvė komentuoti apie kitus žmones bet ką. Taip gali ir žmogui likimą sulaužyti, jei esi jautresnis. Todėl sakau, kad laisvė - labai puiku, tačiau aš internete komentavimo laisvę apribočiau.

Sako - džiazas yra laisvė. Ne! Džiaze yra griežtos taisyklės ir tik tarp tų taisyklių tu gali padaryti gražią improvizaciją, kad ta laisvė nebūtų chaotiška, viską griaunanti. Lygiai taip nėra jokia laisvė, kai žmogus visiškai nesilaiko gyvenimo režimo. Kada nori miega, kada nori valgo, bet ką valgo. Tai irgi gali privesti prie ligos, chaoso, asmenybės išsiderinimo.

Laisve džiaugiuosi, bet ją geriau gali įvertinti ir branginti mano kartos ir už mane vyresni žmonės, o jaunimui, gimusiam vėliau, laisvė atrodo savaime suprantamas dalykas. O tai, kas savaime suprantama, ne visada branginama.“

Tarptautinių konkursų laureatė, operos dainininkė ir pedagogė Judita Leitaitė nė kiek neabejojo, jog Kovo 11-ąją reikia ne liūdėti, savęs gailėtis, o švęsti:

„Būtina švęsti! Kalbos nėra! Man ši diena, šių metų Kovo 11-oji, svarbi jau vien dėl to, kad aš, mano dainavimo klasė ir mano dukra važiuosime švęsti į Paparčių globos namus Kaišiadorių rajone. Nupirksime didelį tortą, koncertuosime už dyką ir švęsime. Visi mano draugai, kai sužinojo, norėjo kartu su mumis važiuoti į Paparčius ir koncertuoti dykai. Dviem mašinomis važiuosime iš Vilniaus, o mano duktė iš Kauno su trečia mašina atvažiuos. Bus ir smuikas, ir fleita, ir penki dainininkai. Bus labai smagu. Žaisime visokius lietuviškus žaidimus. Man Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetis, ko gero, bus pati įsimintiniausia šventė.“

Lietuvos estrados grandas Ovidijus Vyšniauskas paaiškino, ką jam asmeniškai reiškia laisvė:

„Laisvė yra žmogaus širdies pagrindinis maitinimas. Esi laisvas - esi žmogus. Ypač, kai prisimeni, kaip mūsų seneliai kovojo ir kiek jų dėl laisvės krito. Laisvę verta švęsti vien iš pagarbos mūsų žuvusiesiems. Nedaryti iš to kulto, bet paprasčiausiai paminėti“.

- Kasdienybė kartais tiek prislegia, kad žmonės įsikalba, jog nėra ko švęsti. Eilinė data. Tegul valdžia švenčia.

- Kasdienybė yra kasdienybė, būna įvairių nesutarimų. Mažiau ir nesutartume, jei laiku apie mūsų laisvę pagalvotume. Taip, menininkams per šventes dažnai tenka kitus linksminti, koncertuoti, bet jei esi tikras menininkas, pats labai džiaugiesi, jei klausytojai koncertu džiaugiasi. Taip, kasdienė rutina, įvairūs pykčiai kartais nustelbia tą laisvės jausmą, bet pagalvoji - kam pyktis, jei vis tiek vėliau reikės susitaikyti?

Aš iš tos kartos, kuri visko matė, vos ne pokario vaikas. Visą invaziją pragyvenau ir dar prisiekiau, kad juos, okupantus, ginsiu. Aš - tikintis žmogus, bet buvo sunku patikėti, kad mes, Lietuva, išlįsime iš tigro nasrų pirmiausi. Būsime tigrui tiek neskanūs, kad mus išspjaus. Abejojau. Vadinasi, mano tikėjimas dar buvo per silpnas. Mokykloje nebuvau nei komjaunuolis, nei pionierius, nei spaliukas. Buvau neklaužada, vydavo mane iš visų susirinkimų, Lenino valandėlių. O aš jiems sakydavau - kada nors jums bus gėda prisipažinti, kad buvote komjaunuoliai. Išlauksiu to laiko.

- Ar jiems dabar gėda?

- Čia jau jų reikalas. Mankurtams niekada ne gėda.

- Tarnavote sovietinėje kariuomenėje.

- Taip, dvejus metus, Maskvoje. Sunkiai tarnavau, nebuvau klusnus. Jei ne muzika, tai hauptvachta (daboklė - red .past.). Jei ne hauptvachta, tai muzika. Išlaikė mane armijoje ilgiau nei visus, bet vis vien teko paleisti. O hauptvachtoje man visai patiko. Turėjau gitarą, atnešdavo skaniai pavalgyti. Būdavo net geriau negu bendroje kaimenėje. Bet teko prisiekti, jog okupantus ginsiu. Jei būčiau neprisiekęs, būčiau komisuotas kaip psichikos ligonis ar sunkiai nuspėjamas. Būčiau atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje ir ten prievarta „gydomas“.

Dainininkas, poproko atlikėjas, rašytojas Aleksandras Makejevas, kaip jam įprasta, apie laisvę kalbėjo nenudailintai:

„Laisvės asmenine prasme aš turiu užtektinai. Darau tą, ką noriu daryti. Tik nepatinka, kad valstybėje formuojasi naujos ideologinės normos. Išsirenkame politikus, kurie tik lankstosi Briuseliui ir kartais elgiasi kaip nepakaltinami. O man kaip menininkui atėjo branda: nors mano muzika nišinė, koncertuoju, leidžiu knygas, kaip menininkas tobulėju. Bet manęs į televiziją, į kitas žiniasklaidos priemones nelabai įsileidžia, nes esu „nepatikimųjų sąraše.“

- Bet Lietuvos Nepriklausomybę iškovojo būtent tie nesuniveliuoti išsišokėliai. Tie, kurie nepriklausomai nuo valstybių santvarkos, vos ne visada būna nepatikimų žmonių sąrašuose!

- Todėl kad permainas, revoliucijas daro idealistai, o jomis pasinaudoja politiniai biurokratai ir kabinasi sau ordinus. Nors jei prieš 30 metų nebūtų buvę valstybės nepriklausomybės siekiančios žmonių masės, nebūtų buvę ir Kovo 11-osios.

Politiniame gyvenime galioja senas posakis, jog trys lietuviai - tai dvi partijos. Matome politikoje vis tuos pačius senus „pelenus“, tik partijų pavadinimai keičiasi. Jie visada tapatinasi su Tauta, nors toks susidvejinimas yra šizofrenijos forma.

Daug mano kartos žmonių su šeimomis išvykę gyventi į užsienį. Jaunimas tik laukia, kada baigs mokslus, kad galėtų išvykti į normalesnę valstybę. Aš pats niekur iš čia išvažiuoti nenorėčiau. Mano galva, per daug to liūdesio turime. Nemokame pasijuokti. Kartais bijome tiesiai pasakyti - apsikakojau, kaltas aš, o ne Jonas. Čia panašiai kaip Michailo Bulgakovo „Šuns širdy“ personažas Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas teisindavosi - „aš neėmiau, tai Zinka paėmė!“. Mes irgi mėgstame pagražinti savo fasadą, o vidų slepiame.