Ar gali būti gerovės valstybė be vertybių?

Mūsų visuomenė ir Tauta yra nebe ta, kokia buvo tarpukario metais. Tai natūralu. Pasaulis ir žmogus sparčiai keičiasi. Pasaulis tapo atviras, žmogus išlaisvėjęs. Užgeso pasaulis, kuriame gyveno mūsų tėvai ir seneliai, dingo ilgesiai, kuriais jie tikėjo, išnyko vertybės, pagal kurias jie bandė gyventi.

O ką šiandien turime? Iš viešojo gyvenimo Europoje stumiama krikščioniška moralė ir niekinama krikščionybė. Visa tai daroma demokratijos ir žmogaus teisių intencija. Bet tai iškreiptas demokratiškumas ir teisių supratimas. Apatija, iniciatyvos stoka, nuovargis kankina ir nemažą dalį Lietuvos visuomenės. Ne tiek nuo sunkaus darbo, kiek nuo nepakeliamų minčių, klausimų be atsakymo, nuolatinės baimės. Visuomenė dirbtinai supriešinta į „viršūnes“ ir „apačias“. Nuo tos kovos Tautai, valstybei jokios naudos. Viskas skendi detalėse, grupiniuose interesuose. Nematyti valstybės, kaip bendro gėrio kūrėjos, vizijos.

Popiežiaus Pranciškaus vizitas verčia mus suvokti, kaip reikia elgtis krikščioniškų vertybių išsižadančioje Europoje. Suvokti kaip viltį, kad maža, bet stipri savo dvasia Lietuvos valstybė privalo išsaugoti ir stiprinti moralinį tautos branduolį ir neišnykti globalizmo vėtrose.

Kai kas sako, kad būdingiausias nūdienos lietuvio charakterio bruožas yra prisitaikėliškumas. Istorijos mėsmalėje išliko tie, kurie sugebėjo prisitaikyti. Daugybė vyrų sovietinės okupacijos metais buvo išžudyti, nukankinti. Tai buvo drąsiausi, energingiausi, savarankiškiausi, sumaniausi vyrai. Daugelyje veiklos sričių ėmė vyrauti moterys. Nesant lyčių pusiausvyros, visuomenė pamažu degradavo. Bet siekti tik mechaniškos lyčių lygybės, ar tikrai yra protingas žingsnis. Viską turi lemti žmogaus protas.

Vis dar savo ateitį norime matyti per praeities prizmę. Azartiškai kapstomasi praeityje, lyg ieškant lobio. Dabarties ekonominiai sunkumai, teisėtvarkos bejėgiškumas, smurtas, patyčios, ne tik šeimose, bet ir valdžioje, daugelį žmonių verčia manyti, kad Nepriklausomybė - vis dar sunkiai išnešiotas kūdikis, galintis neatlaikyti sunkumų. O juk praėjo beveik 30 metų. Turėtų būti pati valstybės branda, kurios nematome daugelyje veiklos sričių.

Daugybė žmonių užsnūdo dvasiškai. Jiems nereikia nei idealų, nei amžinojo gyvenimo. Nebeliko nieko švento. Vis dar tikima stebuklais, naujais pranašais. Nieko naujo. Galima nusiaubti kapines ir taip išniekinti mirusiųjų atminimą. Jeigu žmogui nieko nėra švento, jis yra prie susinaikinimo slenksčio, savižudybės. O jų nemažėja. Pasak Albero Kamiu (Albert Camus), „savižudybė - bėgimas nuo pasaulio arba išsivadavimas iš jo“. Tačiau gyvenimas yra vienintelis gėris, jis tokiu tampa, kai ir kiti tuo tiki.

Daug ką paveldėjome iš sovietmečio. Bet tik tuo teisintis būtų ne visai tikslu. Negalima nuneigti, kad naujo gyvenimo statyboje ne visai gerai pakloti valstybės pamatai. Daug statyta ant kultūros griuvėsių. Gal todėl neatrandame tvirtos atramos mūsų prisikėlime. Mūsų protas privalo tarnauti bendro gėrio kūrimui.

Dabar Lietuvoje kuriama valstybė, menkai turinti kultūrinių ambicijų. Ji pamėgdžioja kitus, vartoja kitų pagamintą niekalą ir tuo džiaugiasi.

Kita vertus, nekenčiami tie, kurie to visuotinio niekalo nevartoja kultūroje ir gyvenime. Dažnai tyčiojamasi iš to, kas gali ar turi išlikti ateičiai.

Yra prasidėjęs beveik visuotinis bėgimas ne tik iš Lietuvos, bet ir iš savo kultūros, iš istorijos. Bėgantį žmogų gali sulaikyti čia Lietuvoje kuriamas bendras gėris, bendras sutarimas: kas yra valstybė ir kam ji tarnauja. Teisi kultūrologė Viktorija Daujotytė klausdama: ar kada galėsime būti savimi - be nurodymų, kokie turėtume būti?

Gyvenimas tapo vis greitesniu ženklų atpažinimu (Donatas Katkus). Ženklus atpažįstanti visuomenė viską iškelia į paviršių, kad būtų lengviau gyventi. Bet ar prasmingiau? Gyvename politinio primityvizmo laikais.

Mus pasiekianti informacija tampa fragmentiška, ji nuolat trumpinama ir kartojama, bet ji neskatina mąstyti. Politiniame gyvenime tapo svarbi ne politinė argumentacija, bet nerealių pažadų kartojimas, žmogaus įvaizdis, jo atpažinimo ženklas, savireklama. Bet tai tinka nemąstantiems žmonėms.

Šiandien vartotojas gali įsigyti viską, ko jam reikia. Prekiauti tuo, ką gali gauti sunkiausiai - vaizduotės, emocijų lavinimą, mąstymą - nelengva. Tam reikia nemažai pastangų. Sunkiau atsispirti pigių reklamų sužadintiems kūno poreikiams.

Dirbdamas mokykloje, jausdavausi negerai skaitydamas trumpinimus: LT istorija, LT valstybė. Pabraukdavau, kad atkreiptų dėmesį į netinkamą trumpinimą, nepagarbą ir ne tik žodžiui. Matydavau dalies mokinių nepasitenkinimą.

Dabar vėl skubama ir atsiranda trumpinimai: LRT. Lyg nebūtų Lietuvos radijo ir televizijos pavadinimo. Tas žodžių, net kalbos trumpinimas tai savanoriškas bėgimas į nuo Tautos kultūros į Tautos... skerdyklą. Iš tos pačios nepagarbos Panevėžyje yra J.T.Vaižganto gatvė. Tikriausiai, netilpo pilnas pavadinimas. O juk galėjo būti tiesiog Vaižganto, kaip ir Žemaitės, gatvė.

Pavojaus varpai skamba gimtajai lietuvių kalbai, nes jos praradimas reikštų Lietuvos praradimą. Gaila, kad ši sąmonės erozija reiškiasi... išsilavinusių žmonių galvose. Verta priminti, kad 1918 m. Lietuvos valstybę iš naujo kūrė iš kaimo kilusi inteligentija.

Istorija liudija, kad išliko tos šalys, kurios ką nors vertingo sukuria. Kuriama, siekiant išsilaisvinti iš pavergimo, beviltiškumo, praeities košmarų, ilgintis praėjusių Nepriklausomybės laikų.

Vis rečiau žmonės sako: gyvenu. Dažniau ištariama: dirbu, turiu verslą. Bet tai ne vienas ir tas pat. Gyvenu, vadinasi, džiaugiuosi artimųjų, kaimynų laimėjimais, užjaučiu žmogų varge ir skausme. Iš mūsų gyvenimo yra išguitas tarnystės supratimas. Saugau ir branginu gamtą. Kultūra ir gamta labiau išlaisvina, sutaurina negu politika, valdžia. Tai liudija tie, kurie tai pajuto savo kailiu. Normalus gyvenimas negali būti tik politika (Marcelijus Martinaitis). Yra norinčių politiką paversti net teismo procesu, kad įteisintų savo teisumą...

Skaičiau, kad yra net „apsinuodijusių“ politika ir taip daro, atrodo, protingi, išsilavinę žmonės. Todėl pakinta jų elgesys, bendravimas su kitais. Ir kaip praregėjimą išgirstame kai kurių pasiteisinimą - kas mane nešė į tą galerą? Žinoma, jau po to, kai iš tos galeros esi išstumiamas arba pasitrauki.

Nuo seniausių laikų netrūko utopinių idėjų apie žmonių vienybę, visuotinę laimę. Vyresniajai kartai dar gerai pažįstama „ šviesi komunizmo ateitis“. Bet daugiausia žmonių nužudyta dėl tos „komunizmo šviesos“.

Dabar mažai tikiu, kad gali ateiti į valdžią „teisingi“ žmonės, nes tam reikia pašalinti, nustumti kitokius - „neteisingus“ - žmones. Baisiausia, kad moralė visiškai nustumta į pakraščius.

Niekas žmogui negali paaiškinti, kas yra teisingumas. Gal tai būtinybė būti saugiam, kai laikomasi nustatytos tvarkos, bendro susitarimo. Tačiau nieko nebus, kol viešpataus grupiniai interesai, dideli pinigai. Dar save raminu: juk niekas nesikeičia nuo amžių...

Lieka troškimas nebijoti gyventi savo gyvenimą. Netikiu, kad dabartinis amžius nieko nevertas. Net Europa dabar mokosi iš mūsų „dainuojančios revoliucijos“, įvykusios prieš 30 metų. Tuomet jėgą nugalėjo Tautos dvasia. Vis dar galvoju apie gyvenimą, kuriame būtų daugiau tikrumo, savos Tautos gyvenimo.