Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo socialinių mokslų daktarė, nepriklausoma ekonomikos ekspertė Jolanta SOLNYŠKINIENĖ, Seimo narys Kęstutis MASIULIS, verslininkas Antanas BOSAS ir kardiologas, prof. hab. med. dr. Pranas ŠERPYTIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G. JAKAVONIS: Kaip teisingai reikėtų elgtis valdžiai su verslininkais, kad mažiau nukentėtų ekonomika?

J.SOLNYŠKINIENĖ: Ekonomika nėra mokslas apie pinigus, kaip dažniausiai mano neprofesionalai. Šiuolaikinė ekonomika yra mokslas, tiriantis žmonių elgseną ir ribotų išteklių paskirstymo bei panaudojimo būdus, tenkinant žmonių poreikius. Todėl, norint paveikti ekonomiką, reikia pažinti žmones ir žinoti, kaip paveikti jų ekonominį elgesį.

Balandžio pabaigoje Vyriausybė pristatė verslui ir ekonomikai gaivinti skirtą 5 mlrd. eurų vertės priemonių paketą. Į ekonomiką mestas didžiulis pinigų kiekis, tačiau numatytos priemonės nėra efektyvios. Kodėl? Todėl, kad valdžios vyrai ir moterys, priiminėjantys sprendimus, mąsto buhalteriškai, o ne remiasi elgsenos ekonomika, kuri patvirtina, kad žmonių ekonominius sprendimus lemia socialiniai, kognityviniai bei emociniai veiksniai.

COVID-19 sukelto ekonomikos nuosmukio pagrindinė priežastis - paklausos mažėjimas arba ir jos netekimas dėl taikomų karantino ir kitų verslą ir socialinį gyvenimą ribojančių priemonių.

Kompleksiškiausiai visą valstybės ekonomiką atspindi BVP rodiklis, tačiau ne prasčiau valstybės ekonomikos būklę atspindi pragyvenimo lygis, nedarbo, infliacijos, vidutinio darbo užmokesčio, valstybės skolos, užsienio balanso, kainų lygio ir kt. rodikliai. Išankstiniais oficialios statistikos duomenimis, pirmosios COVID-19 bangos poveikis Lietuvos BVP nebuvo toks griaunantis, nei prognozuota, bet turės ilgalaikes pasekmes.

Didžiausias smūgis verslui, ypač smulkiajam ir vidutiniam verslui (SVV), kuris yra vyraujantis Lietuvoje, yra verslo sustabdymas arba itin griežti jo veiklos apribojimai. Karantinas paveikė šalies ekonomiką - visą šalies ūkio sistemą, kuri apima joje vykstančią prekių gamybą, paslaugų teikimą, jų prekybą ir paskirstymą, vartojimą ir administravimą, nes pasikeitė žmonių socialinis ir ekonominis elgesys. Žymiai krito visuminis vartojimas, nemaža dalis vartotojų ėmė pirkti tik pirmo būtinumo prekes, nerimaudami dėl ateities ir mažėjančios perkamosios galios, ėmė taupyti.

Įsitikinimas, kad „paramsčius“ verslą stambiomis finansinėmis injekcijomis karantino metu, šalies ūkio sistema patirs mažesnį ekonominį sukrėtimą, yra klaidingas.

Jeigu antrąją pandemijos bangą lydės didelis mirčių ir susirgimų skaičius, valdžia turi ne tik numatyti adekvačias situacijai viruso plėtrą stabdančias priemones, bet ir formuoti socialinę infrastruktūrą, kuri užtikrintų saugų verslo plėtojimo, mokslo ir studijų procesą, kultūrinių renginių vyksmą. Kad verslininkai vystytų verslą, svarbu, kad jie jaustųsi saugūs ir užtikrinti, kad jų pagamintas prekes ir paslaugas pirks, kita vertus, reikia taikyti priemones, palaikančias gyventojų perkamąją galią. Abu veiksniai yra vienodai svarbūs.

Esminė Vyriausybės ekonominės politikos klaida - paramos teikimo koncentravimas verslo subjektams, pirmiausia stambiam kapitalui, o ne galutiniams prekių ir paslaugų vartotojams.

Kadangi mažėjant atlyginimams, didėjant nedarbui ir krentant gyventojų perkamajai galiai, prastėja lūkesčiai dėl ateities ir keičiasi vartojimo įpročiai, svarbiausia yra palaikyti kritusį privatų vartojimą. Nacionaliniam verslui skirta parama būtų žymiai efektyvesnė, jeigu bent 50 proc. jos būtų perskirstyta, pasitelkus Lietuvos teritorijoje cirkuliuojančius vaučerius (kuponus), kurie būtų išdalinti Lietuvos teritorijoje gyvenantiems žmonėms, o šie per prekių-paslaugų mainų sistemą perskirstytų juos kaip verslo paramą. Pvz., kai kurios šalys, siekdamos išsaugoti turizmo sektorių, sukūrė kelionės paslaugų kuponus, kuriuos vartotojai galės panaudoti ateityje, pasibaigus pandemijai. Tai - efektyvi tikslinė parama konkrečiai įmonei, verslo šakai, suteikianti ne tik finansinę paskatą, bet ir užtikrintumą jų savininkams, kad įmonė išvengs bankroto.

Vyriausybė turėtų iš esmės peržiūrėti taikomas verslo paramos formas ir priemones ir atsisukti į smulkius verslininkus. Jie skundžiasi, kad juos parama pasiekia pavėluotai, ji yra menka. SVV yra ekonomikos šerdis, nes jis yra dominuojantis - sudaro net 98 proc. viso verslo įmonių, o 3 iš 4 darbo vietų yra sukuriama šiame sektoriuje.

Svarbiausia parama SVV - sąlygų joms veikti užtikrinimas. Tačiau karantino laikotarpiu turgaus prekeiviai, kiti SVV atstovai plėtoti verslo negalėjo arba jis buvo stipriai apribotas dėl Vyriausybės numatytų apribojimų, todėl jie ne tik sustabdė verslą, patyrė ekonominius nuostolius, bet ir prarado klientus. O, pvz., stambūs prekybos centrai dirbo beveik be apribojimų. Toks požiūris į SVV yra pražūtingas.

Plika akimi matyti, jog numatant verslo kompensavimo priemonių sistemą, aktyviai veikė verslo lobistai. Stambaus NT verslo lobistai užsitikrino subsidiją išskirtinai vieno sektoriaus įmonėms - komercinio NT, t.y. daugiausia biurų ir prekybos centrų, savininkams. Jai skirta 100 mln. eurų. Ši subsidija garantavo net 70 proc. pajamų srautą iš nuomos įplaukų karantino metu, tačiau SVV nuomininkai turėjo prisidėti 20 proc., net ir tuo atveju, jeigu tuo laikotarpiu verslo nevystė.

Reikia sukurti tokią infrastruktūrą, kad karantino metu galėtų veikti ne tik stambieji, bet ir patys mažiausi prekybos centrai, turgavietės, individualūs prekiautojai.

A.BOSAS: Jeigu mes teigiame, kad esame penktoje vietoje Europos Sąjungoje tarp geriausiai susitvarkiusių šalių, galbūt daugelis žingsnių ir sprendimų buvo padaryta teisingai. Nesu epidemiologas ar medikas, kad galėčiau spręsti apie pandemijos eigą, jos prevenciją ar gydymą, bet akis bado elementarūs sprendimai, kurie prieštarauja vieni kitiems. Kai pasižiūri A.Verygos interviu pandemijos pradžioje, kur ministras dėstė, jog kaukės nuo viruso neapsaugos. Ir ministerija, ir sveikatos apsaugos įstaigos privalomai turi turėti apsaugos priemonių rezervus, tačiau tų rezervų nebuvo sukaupę. Daug kas buvo išleista galbūt atlyginimams, remontams ir pan. Kai tų priemonių nebuvo, buvo kalbama, kad jų ir nereikia. Taip pat buvo teigiama, kad testuoti reikia tik tuomet, kai jaučiami simptomai. Kai pamatė, kad trūksta apsaugos priemonių, staigiai buvo pakeistas Viešųjų pirkimų įstatymas, savivaldybės, gydymo įstaigos prisipirko priemonių trigubomis, gal net keturgubomis kainomis, negu pirko verslininkas tas pačias priemones labdaros tikslams. Kai tik prisipirko, tuomet jos nugulė į sandėlius, nes nebebuvo tokio poreikio toms priemonėms. Palyginkime, jei iki pandemijos pradžios 50 vnt. kaukių kainavo 3-5 eurus, tai dabar jos kainuoja 25. Pabrangimas yra neadekvatus. Jų savikaina nepadidėjo, tad šioje vietoje kilo daug klausimų. Tačiau jas reikia dabar išsiparduoti, tad prieita iki to, jog vėl įvestas būtinas kaukių dėvėjimas ir restoranuose. Įdomiausia, kad restorane turi dėvėti kaukę iki tol, kol atneš stiklinę vandens ar puodelį kavos. Tokie sprendimai užduoda daug klausimų. Norisi, kad jie būtų logiški.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Kęstuti, didieji prekybos tinklai, esantys uždarose erdvėse, dirbo visu pajėgumu, o turgūs, kur prekiaujama gryname ore, buvo uždaryti. Ar tai nesusipratimas, ar smulkiojo ir vidutinio verslo žlugdymas, propaguojant stambiuosius? Ir kiek Vyriausybės veiksmus veikia artėjantys rinkimai?

K.MASIULIS: Įvedant karantiną, buvo padaryta daug klaidų. Kai kurios buvo dėl to, kad tai nėra eilinė situacija, nebuvo patirties, kaip elgtis, tam nebuvo tinkamai pasiruošta. Kai kurios klaidos buvo dėl politinių išskaičiavimų. Labai negražiai atrodė sveikatos ministro A.Verygos melas, kad sandėliuose yra pakankamai apsaugos priemonių ir testų, o vėliau išaiškėjo, kad jokių priemonių nėra. Dėl to galėjo padidėti medikų susirgimų skaičius. Dėl artėjančių rinkimų buvo suskubta skolintis ir dalinti pinigus įvairioms socialinėms grupėms, net gerai nepamatavus, kiek jos yra nukentėjusios nuo krizės. Tai suveikė, matome, kad politikų - pinigų dalintojų - reitingai yra išaugę. O kaip reikės spręsti iš tikrųjų nukentėjusių sektorių, tokių kaip aviacija, turizmas, apgyvendinimas, problemas, jokio ilgalaikio plano nėra, ir tikrai niekas nekalba apie naujus mokesčius, kuriuos reiks įvesti, kad grąžintume pasiskolintus milijardus.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Pranai, ar koronaviruso problema neužgožė kitų sveikatos apsaugos sričių? Statistikos duomenys rodo, kad Lietuvoje didžiausias mirtingumas yra nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Be to, saugantis pandemijos šiemet nuo kitų ligų mirė daugiau žmonių, negu pernai per tą patį laikotarpį.

P.ŠERPYTIS: Galbūt ir galima taip teigti, kad mažiau dėmesio skiriama kitiems susirgimams. Aš noriu pasakyti, kad ir kiti susirgimai, tokie kaip kraujagyslių ligos, niekur neišnyko. Mes esame tame pačiame lygyje. Jeigu kiekvienais metais kraujagyslių ir širdies ligos yra pirmoje vietoje, tai taip ir yra. Taip pat yra ir su onkologiniais susirgimais. Dabar visoje erdvėje daugiau dėmesio skiriama koronavirusui. Taip, bet tas koronovirusas niekur nepasitraukė, jis bus ilgai. Mes turime išmokti gyventi su koronavirusu. Visa sveikatos apsauga turi būti pertvarkyta taip, kad žmonės, sergantys kraujagyslių ir širdies ligomis, patektų pas gydytojus laiku ir gautų paslaugas. Dabar dalis žmonių galvoja, kaip aš pateksiu į tą polikliniką, gal geriau neiti ir pan., bet žmonės turėtų gauti pagalbą. Dar per trumpas laikas nustatyti, ar tų mirčių yra daugiau pandemijos metu. Higienos institutas skelbia, kad didelio padidėjimo nėra, tik kad širdies ir kraujagyslių ligos yra pirmoje vietoje pagal 2019 metus. Tikriausiai metų pabaigoje pamatysime tikslius rezultatus.

Tokia tendencija yra ir kitose šalyse. Noriu pasakyti, kad mes turime išmokti gyventi, esant koronavirusui, to turi išmokti ir gydymo įstaigos, kad nesumažėtų medicininių paslaugų prieinamumas. Dabar iš tikrųjų yra apsunkintas prieinamumas, ypač tiems žmonėms, kurie gyvena mažesniuose miesteliuose ar kaimuose. Skubi pagalba niekada nebuvo nutrūkusi, bet matau apsunkintą patekimo į ligoninę kelią.

G.JAKAVONIS: Po karantino smarkiai sumažėjo darbo vietų mūsų valstybėje. Kaip turėtumėme spręsti paaštrėjusias socialines problemas?

J.SOLNYŠKINIENĖ: Oficiali statistika skelbia, jog registruotas nedarbas 2020 m. rugpjūčio 1 d. sudarė 12,8 proc. ir per mėnesį augo 0,7 proc. punkto, o lyginant su 2019 m. rugpjūčio 1 d., išaugo 4,8 proc. punkto. Liepos mėnesį Užimtumo tarnybos informacinėje sistemoje buvo registruota 35,1 tūkst. laisvų darbo vietų. Didžioji dalis jų - 95,5 proc. - neterminuotam įdarbinimui.

Nedarbo lygis išaugo ir dėl karantino, nes kai kurių verslų veikla buvo iš dalies arba visai apribota, darbuotojams skelbtos prastovos arba jie atleisti iš darbo.

Vyriausybė numatė tam tikras finansines priemones, kurios turėtų pagerinti darbo neturinčių asmenų finansinę padėtį: bedarbiams, kurie neturi teisės gauti nedarbo socialinio draudimo išmokos, skyrė mėnesinę išmoką, siekiančią 200 Eur, o bedarbiams, kurie turi teisę gauti nedarbo draudimo išmoką - išmoką, siekiančią 42 eurų.

Jeigu greitu laiku nebus atrasta vakcina ar vaistai, gali prireikti viruso plitimą ribojančių priemonių, kurios pristabdys viešąjį gyvenimą ir verslą. Dėl to ir dėl pakitusių vartojimo įpročių pirmosios pandemijos bangos metu gali žymiai išaugti nedarbo lygis. Nemaža dalis šalies gyventojų, ypač regionuose, susidurs su finansiniais sunkumais.

Vyriausybės socialinė politika neturėtų apsiriboti vien socialinių išmokų didinimu ir socialinių išmokų gavėjų rato didinimu. Tikslingiau didinti užimtumą - naujų darbo vietų kūrimas viešajame sektoriuje ir vystant stambius infrastruktūrinius projektus.

A.BOSAS: Kaip gali ekonomika atsigauti, jeigu šiandien Statistikos departamentas skelbia, kad nedarbas šalyje yra apie 13 proc., tačiau yra net 150 tūkst. laisvų darbo vietų. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad niekas absoliučiai nenori dirbti esant tokiai pašalpų sistemai. Jeigu per pašalpas ir išmokas galima susirinkti beveik tiek, kiek darbdavys gali mokėti už darbo vietą, t.y. maždaug 600 Eur į rankas, o jis susirenka 400-500 Eur, tai, be abejo, jam neapsimoka dirbti. Šioje vietoje tas ekonomikos sureguliavimas labai šlubuoja. Žmonės priprato būti pašalpiniais. Jeigu yra laisvų darbo vietų, pašalpos neturėtų būti mokamos. Aš nekalbu apie minimalius atlyginimas, kalbu apie 500-600 Eur į rankas. Savo kailiu patyriau, kad net pagalbinių darbininkų negalima surasti už tokią sumą.

Tačiau pažiūrėkime, kaip praėjo ta pandemija. Lengviausiai ją išgyveno visi valdininkai ir biudžetininkai. Nesvarbu, kad jie nedirbo, nesvarbu, kad dalis dirbo nuotoliniu būdu, bet visi gavo atlyginimus. Nereikėjo jokių prastovų forminti, nereikėjo prašyti išmokų per visokias INVEGAS, o kai kurie net sugebėjo atlyginimus pasididinti ir gauti papildomų išmokų. Čia ir yra didelis skirtumas, kaip verslas stengiasi išgyventi ir kaip išgyvena valdininkai. Reikia galvoti ne tik apie sveikatos problemas, bet ir apie ekonomikos problemas. Jeigu ekonomika nepradės atsigauti, manau, kad pasekmės bus liūdnesnės nei nuo tos pandemijos.

K.MASIULIS: Darbo vietų skaičius ir nedarbo lygis šalyje yra mistifikuotas ir tai būtent yra indikatorius neatsakingos Vyriausybės politikos. Matome vis didėjančią oficialaus nedarbo kreivę, bet galima įtarti, kad taip atsitiko dėl Vyriausybės pažado visiems besikreipiantiems skirti 200 eurų išmoką, visai nesidomint aplinkybėmis ir darbo paieškos rezultatais. Kad šis rodiklis yra iškreiptas, rodo kiti rodikliai - laisvų darbo vietų skaičius, bendras dirbančiųjų skaičius valstybėje ar atlyginimų augimas yra labai geri, net rekordiniai. Galbūt oficialaus nedarbo lygis būtų gerokai mažesnis, jei 200 eurų premija būtų mokama tiems, kas įsidarbina, o ne tiems, kas registruojasi Darbo biržoje.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Pranai, ar valdžia padarė išvadas, kai karantino metu buvo sumažėjęs prieinamumas patekti į valstybines sveikatos priežiūros įstaigas žmonėms, ar priėmė sprendimus, kad tai nepasikartotų?

P.ŠERPYTIS: Privačios gydymo įstaigos karantino metu irgi nedirbo visu pajėgumu. Karantino metu ir ten darbas nebuvo toks, koks turėtų būti, nes ligonių patekimas buvo apsunkintas. Dabar privačios įstaigos dirba visu pajėgumu. Darbas valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose grįžo 80-90 proc. Valstybinės įstaigos privalo teikti paslaugas. Kaip nurodo norminiai aktai, mes jau dabar turėjome sugrįžti į pirminę būseną, kuri buvo prieš karantiną. Bet 100 proc. grįžti neišeina. Ar viską padarėme? Ne. Matyt, reikia analizės ir stebėjimo, kas vyksta. Kadangi dabar dauguma, kurie suteikia paslaugas, taiko elektroninį apskaitymą, greitu metu turėtumėme matyti skaičius. Tiek užsiregistravimas pas šeimos gydytoją, tiek pas specialistus yra apsunkintas. Aš visada sakau, kad man gaila tų nutolusių nuo gydymo įstaigų žmonių, kurie sunkiai ten gali patekti. Šiandien kaimuose esantys žmonės ne visi gali naudotis informacinėmis technologijomis, o skambinant telefonu, tiesiog neprisiskambina ir praranda viltį. Bet tiems, kurie gydosi, turi lėtinę ligą, gydymas negali būti nutraukiamas.

G.JAKAVONIS: Kaip turėtų veikti švietimo sistema?

J.SOLNYŠKINIENĖ: Tai sudėtingas klausimas. Trumpai tariant, karantinas ir žmonių izoliacija iš esmės pakeitė ugdymo metodus. Mokyklos ir universitetai buvo priversti pereiti prie nuotolinio mokymo sistemų diegimo, o besimokantys - prie aktyvaus mokymosi metodų. Galime teigti, kad švietimo ir mokslo sistema padarė esminį kokybinį šuolį mokymo ir studijų procesų skaitmenizavimo prasme. Tai tapo iššūkiu ir nauja galimybe ne tik mokykloms, universitetams ir kolegijoms, tai tapo dideliu išbandymu mokiniams, studentams ir jų tėvams.

Kad švietimas ir studijos būtų kokybiškos, svarbu telkti pajėgas į naujų metodinių priemonių ir ugdymo turinio kūrimo, personalo tobulinimo, nuotolinio mokymo administravimo procedūrų tobulinimo procesus; derinti akivaizdinį ir nuotolinį mokymą, tinkamai parengti mokymo - studijų vietas. Tai nelabai sunkiai išsprendžiami darbai, tiesa, reikalaujantys tiek papildomų finansinių, tiek žmogiškųjų resursų.

Karantinas apnuogino sistemines švietimo ir mokslo problemas, didžiųjų miestų spindesį ir regionų skurdą. Šiandien išgyvename didelių permainų metą, kokia švietimo ir mokslo sistema bus rytoj, priklauso nuo daugybės veiksnių. Mano vizijoje - vienodai stiprių mokyklų tinklas, nepriklausomai nuo mokyklos buvimo vietos. Ši vizija paremta Suomijos švietimo sistemos praktika. Tokia sistema nepalieka užribyje regionuose gyvenančių vaikų ir sudaro daugiau mažiau vienodas starto pozicijas visiems mokyklas baigusiems vaikams. Lietuvos švietimo koncepcija kitokia. Ji remiasi švietimo ekonomiškumo siekiu. Bet išsilavinimas ir išsimokslinimas nėra prekė! Tėvų teisė pasirinkti ugdymo įstaigą, priklausomai nuo piniginės storio ir „laimės“ gyventi arti didžiųjų miestų, nėra socialiai teisinga, todėl turi būti keičiama.

A.BOSAS: Man labai patiko prezidento Gitano Nausėdos žodžiai apie mokyklas, kad per ilgai visi atostogavo - ir ministerija, ir mokytojai, ir savivaldybių švietimo skyriai. Likus dviem darbo dienoms iki rugsėjo 1 d., atėjo kažkokie išaiškinimai, kaip turės vykti rugsėjo pirmoji, tačiau kaip bus visais mokslo metais, visiškai neaišku. Žinoma, reikėtų reaguoti į situaciją su židiniais, su COVID-19 plitimo kiekiais, bet situacija vis tiek turi būti kontroliuojama ir iš anksto numatytos strategijos. Nuotolinis mokymas nėra išeitis, ypač pirmų ir antrų klasių moksleiviams, todėl kad tėvai vis tiek turi neiti į darbą ir sėdėti prie to vaiko, prie kompiuterio, kad jis prisijungtų ir dalyvautų mokymosi procese.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Pranai, kodėl, jūsų manymu, tiek daug protestų prieš koronavirusą nukreiptoms apsaugos priemonėms?

P. ŠERPYTIS: Kai yra karas, tu visuomet žinai, iš kurios pusės yra priešas, bet mes dabar turime karą ir nežinome, iš kur ateina priešas, todėl žmogus visuomet turi galvoti apie apsaugos priemones. Viena iš apsaugos priemonių yra kaukė, kita - dezinfekcija. Kaukės taip pat reikalingos. Tik galbūt žmonės yra pasimetę, kai vieną kartą mes atšaukiame ir teigiame, kad kaukės nereikalingos, o paskui vėl sakome, jog jų reikia. Bet iš tikrųjų kaukės sumažina viruso plitimą. Taip pat manau, kad viruso plitimą galėtų sumažinti gera diagnostika, kad žmonės galėtų išsitirti, kurie yra nešiotojai. Yra žmonių, kurie ir mokamai, privačiai galėtų tuos tyrimus pasidaryti. Vis galvoju apie kaimyninę Latviją, nors jų suvaržymas ir kaukių dėvėjimas nebuvo toks griežtas, tačiau koronaviruso plitimo nėra. Tikriausiai yra gera diagnostika.