Literatūra ir menas kadaise buvo visuomenės sąžinė. Žurnalai ir savaitraščiai pilni pilietiškos kūrybos ir diskusijų, eilės nusipirkti kioskuose, tekstai, atveriantys protus, širdis ir ateitį. Kūrybinės sąjungos, susirinkimuose iki išnaktų keliančios griežtus reikalavimus valdžiai.
Geriausi, žinomiausi žurnalistai ir rašytojai, režisieriai ir poetai, dramaturgai, kompozitoriai, aktoriai ir dailininkai, architektai žmonių priešakyje. Kur visa tai?
Liko senoliai, susirūpinę savo nuopelnais ir rinktiniais raštais, vidurinioji karta - modernizmo vamzdžiais ir pinigais, jaunimas - tuštybės instaliacijomis ir žolyte. Žurnalistų "kūrybinė" sąjunga, virtusi valdiška cenzūros įstaiga su nieko gyvenime neparašiusiu menkysta priešakyje.
Tiesa, dar vegetuoja keli kultūros leidiniai, kur žodis "patriotas" ir "tauta" jau rašomi ironiškose kabutėse - teksto autoriaus „laisva raiška“, tik kitokiai raiškai vietos laisvai neatsiranda... O tiems, kurie rašo kitaip - ima ir ūmai "pritrūksta finansavimo".
Laisvoj Lietuvoj liko kultūra kaip kambarinis šuniukas, dėkingai laižanti pašaru kvepiančias plaukuotas rankas, virtuoziškai vengianti pasisakyti. Visuomenės sąžinė, atsukusi užpakalį į nebūtį linksmai dreifuojančiai savo valstybei, žmonių skausmui ir nevilčiai.
Toks uždaras išrinktųjų klubas, kur tema apie tikrąjį gyvų žmonių gyvenimą – blogas tonas. Sugebėję vienintelį kartą drebančiom kinkom išeiti kiškių protestui - dėl honorarus išmokančio savojo leidinio pafinansavimo.
Sąjūdį, kuris nuvedė į Atgimimą ir praeitos sistemos griūtį, įkūrė ir jame dominavo kūrybinė inteligentija. Mums dabar teisingai sako – o kur jūsų judėjime S.Geda, J.Marcinkevičius, kiti šviesuliai? Atsakome - iš tikrųjų, kur jie? Kur kūrybinė inteligentija dabar?