1 nuotr.Žinot, kodėl tiek Lietuvoj vatnikų, kad net Ž.Pavilionis nespėja skaičiuot? Todėl, kad mes dvasingi gyvuliai ir žlungančios imperijos turguj dar norim - berazūmiai, kaip sako mano Biržuose - idėjos! O rusas juk irgi idėjinis, nori mūsų labai dvasingai ir V.Putinas vis kas vakarą susijaudina pamatęs dėmelę žemėlapyje - dėl didžiosios Rusios idėjos!
Tai visai kitas reikalas, nei geisti mūsų dėl pelno normos arba nusipirkti už otkatus ir visuotinę trinkelizaciją, laisvę vyrams ženytis ir lakstyti gatvėmis užsitempus žmonos pėdkelnes, nusipjausčius ko nebereikia. Nors nesuskaičiuojamų NVO krokodilai, kovojantys už laisvą vaikų atiminėjimą ir kitas laisves atimti mums teisę laisvai kalbėti ir net galvoti, irgi apsiašaroja pamatę auką, o jų ministrai Jėzaus barzdele dvasingai sukniumba ant Matuko kapo ir labai ryškiai fotografuojasi.
Šitiek metų bėgom nuo komunizmo, kruvinų lagerių, iš baisių Rytų į nuostabiuosius Vakarus! O dabar komunizmas per visas skyles atšniokščia iš Vakarų, kur buvo išrastas ir kadaise eksportuotas rusams. Iš rojaus, į kurį veržėmės dainuodami, kur įsišaknijom, išlavinom vaikus, išmokom anglų ir pasiėmėm paskolas - tai kur mums dabar bėgti?
Bėgsi pas rusą - būsi vatnikas ir komunistas, kubiliai pasmerks ir telefonas ims keistai elgtis, nors Rusijoj dabar visi pravoslavai, kapitalistai ir oligarchai - suvalgytų be druskos ir apsilaižytų. Jiems mes laikinas istorinis nesusipratimas, tikratikių valstybės LDK nacionalinė mažuma ir Kaliningrado koridorius, kurį reikia susigrąžinti, tereikia palaukti momento, juk ne pirmas kartas.
Bėgsi į Vakarus - nebūsi vatnikas ir juknevičienės paplos, bet tapsi kapitalistu ir bidonišku demokratu, nors ten dabar visi komunistai ir šiaip lipšnūs seksualūs bepročiai. Kaip mat išdulkins, nugriaus paminklus, sudegins knygas, atsiųs milijoną pašalpinių kitatikių ir už pažiūras pasodins. Demokratijos tvirtovėj jau dalina narkotikus už skiepą, o už laisvą nuomonę apie dulkinimosi laisvių kovotojus gali laisvai pasodint ir čia.
Tai kur dabar mums, broliukai, bėgti, kas dabar bus, kas apgins mus, išganys ir apsaugos, kad tik nieko, neduokdie, nereikėtų daryti ir galėtume visą Lietuvą dar dviem sluoksniais trinkelių nukloti? Ir, svarbiausia, už dyką, iš idėjos, nes mes tokie švelnūs, paklusnūs ir pūkuoti ėriukai šiltam tvarte, laukiantys krikščioniškos šeimininko su peiliu malonės?
O gal vieną kartą per tūkstantmetį pabandom niekur nebebėgti? Kaip žemaičiai, kuriuos Vytautas Pirmasis n kartų dvasingiesiems kryžeiviams pardavė - ėmė ir nepasidavė nei parsiduodavusiam n+1 kartų dėl sosto valdovui, nei kruvinu kalaviju nešantiems naująjį tikėjimą pirkėjams iš Vakarų?
Visi tiek visi pasaulyje priprato, kad mus galima nusipirkti ir nesipriešinsim, tai nežinotų, ką daryti, kai pamatytų, kad priešinsimės ir nenusipirks - tikrai nežinotų. Nes to pagal nutylėjimą nenumatyta globalaus biznio programėlėse, kur gražiai surašytos mūsų gražiai pražilusių politikų ir piktų politikių kainos.
Tušti kasmet spausdinami trilijonai ir gyvulizmas - vienintelis ateinančių zombių ginklas. Taip, tarp globalių numirėlių esam maži, nelemiam pasaulio ir prasidėjusi ten tragedija įvyks be mūsų, bet galim nulemti savo likimą, nustatydami tikrąją savo ateities kainą. Argi jie stipresni, jei žmogiškumas jiems seniai pralaimėtas?
Mes dabar stovim čia, savo senelių, tėvų ir vaikų, savo mylimoj ežerų ir upių, pilnoj paukščių žemėj. Argi yra pasaulyje pinigai, už kuriuos galima nusipirkti meilę? Ar yra pasaulyje jėga, kuri gali priversti nemylėti? Tai viskas, ką turim ir nežinau, kas gali turėti daugiau.
