Tai bajorija seimeliuose pragėrė didžiąją kunigaikštiją, plytėjusią nuo jūros iki jūros. Kam tų nutarimų, gelbėjančių valstybę, jei jie bent kiek pažeis mūsų ponų privilegijas?

Bajorų balsai Seimuose urmu buvo parduodami didikams, pirko ir carai, kainos buvo ne paslaptis ir prieinamos. Ir didžiulę valstybę ištiko retai pasitaikanti istorinė gėda - niekas jos nenukariavo, ginklu neįveikė. Tiesiog numirusią kaimynai susirinkę pasidalino - kartą, antrą, trečią, mūsų seimams ir karaliams palaiminant.

Kalbėti lietuviškai, žemesniosios kastos šnekta bajorui buvo baisi gėda, jis lietuviu save laikė tik pagal savo dvarų vietą. Jokių mokyklų, jokių mišių lietuviškai, lietuviai tik juodnugariai kaimiečiai, mokantys mokesčius ir atliekantys prievoles. Bet tie valstiečiai, mužikai Žemaičių ir Lietuvos, išsaugojo kalbą, papročius ir tautiškumą.

Bajorija iki pat Pirmosios Respublikos buvo sulenkėjusi, nusistačiusi ir veikė prieš tautinę valstybę. Tai valstiečių išsimokslinę vaikai tapo naująja inteligentija, leido ir platino lietuvišką spaudą, steigė kultūros, teatro, kalbos draugijas, pasirašė Nepriklausomybės Aktą ir atkūrė valstybę. Paprasti žmonės ėjo savanoriais ir guldė jaunas galvas už Lietuvą.

O atsikūrusioje valstybėje bemat išsiperėjo naujasis politinis elitas. Kokie vykdavo baliai Karininkų ramovėje, kaip didingai sukosi uniformuoti ponai ir svajingos ponios su suknelėmis, atsisiųstomis iš Paryžiaus, kokie vykdavo paradai!

Ir be Vilniaus nenurimsim, ir kariuomenė moderni, gerai apginkluota, daugsyk didesnė - su dabartine nėra net ko lyginti, ir aviacija su šimtais lėktuvų. O kai atėjo išbandymas - neatsirado kam duoti įsakymo.

Neiššauta nei vieno šūvio, sotus ir bailus naujasis elitas nuščiuvo, išsilakstė ir sklandžiai įvyko ketvirtasis pasidalinimas. O prarastą garbę, savo namus ir šeimas ginti ir mirti į miškus vėl išėjo paprasti žmonės - buvę kariai, studentai, ūkininkai, moksleiviai.

Visos revoliucijos ir atgimimai baigiasi vienodai. Sugriūna kas pasenę, prie ko prisitaikyta ir sukandus dantis gyventa. Visi tikisi geresnio, bet niekas nežino, kas ir kaip bus, o kas pradėta - niekada nesibaigia tuo, ko laukei. Įsiūčio lava pirmiausia sudegina valdovus, po to - reformatorius ir dainuojančiuosius, tada iš krūmų išropoja nugalėtojai ir pasiima viską.

Šiame Aukso Ordos ir pinigų kartos pasauly niekas mūsų nebežudo, nelaidoja ir netremia. Šimtais ir šimtais tūkstančių patys bėgam nuo savęs, tolyn nuo tėvų kapų iš savo Žemės.

Ir mūsų vis mažiau ir mažiau - joks okupantas tiek neišvežė. Ir gal vėl bus Lietuva, bet be lietuvių ir tam nereikės užkariautojo baisybių, užteks pasišlykštėjimo savaisiais.

Naujieji tokie patys ir tie patys, po dainų revoliucijos tiesiog su visa manta persėdę į kitą traukinį ir sunkiai valandai ištikus išsibėgios. Netikrumas dangstomas medijų isterija, eitynėmis, vėliavų hektarais ir suvaidintomis gerumo akcijomis.

O kaip jie didžiuojasi, visur pasakoja, kad labai myli Lietuvą ir vis klausinėja - o ar mylit ją jūs? Tik nemato, kad mūsų nebėra.

Argi neregėjot jų tuščių akių, plastmasinių šypsenų, ar dar neprisiklausėt iš sakyklų kalbų rašytojų per naktis išvargtų tekstų? Viena Lietuva švenčia Šv.Valentiną, kita - Valstybės atkūrimą, trečioji viską, jei tik yra ko išgerti, o ketvirtoji nešvenčia nieko, tik tyliai niršta ir trokšta Tėvynei ir visiems atkeršyti.

Ar nejuntat šventykloje įtampos, kaip tuščia ir uždanga tuoj plyš? Argi nematot, kaip užtvankos šlaitais nubėga pirmosios srovelės? Aruodai išsemti, pasaulis užtikrintai žengia į chaosą, kur nebėra nei proto, nei beprotystės ribų.

Naujosios bajorijos laikas baigiasi ir išbandymo valanda artėja. Gyvosios meilės šalyje Lietuva yra tie, kurie sakome Mes. Jie turės arba atsimerkti ir pasikeisti, arba bus nušluoti.

Viskas prasideda, šiandien yra viena tokių dienų. Ateikim, atvažiuokim, būkim. Mes esam paprasti žmonės. Ir čia yra mūsų Lietuva.