Algimantas RUSTEIKA: Žygis į Rytus

Pirmaisiais metais dar gana nedrąsiai kūrėsi visuomenininkai - Tolerantiško jaunimo asociacija, "Naujoji kairė 95", rašę manifestus, bandę išjuokti tradicines ir prigimtinės šeimos vertybes bei rengę apgailėtinas kelių asmenų viešas akcijas, praktiškai nesulaukusias didesnio visuomenės susidomėjimo. Po to ėmė įsijungti vis gausesnės ir rimtesnės pajėgos bei finansai. Ir greitai kaip grybai po lietaus ėmė dygti tarptautinių fondų ir užsienio vyriausybių pinigais gausiai tręšiamos genderizmo penktosios kolonos organizacijos.

Europos Ekonominės Erdvės ir Norvegijos Karalystės finansinė parama per programas, veikusias 2004-2009 ir 2009-2014 metų laikotarpiais buvo skiriama įvairioms "nevyriausybinėms organizacijoms" LGBT stiprinimui. Programos apėmė vadinamąją "neapykantos kalbą", pažeidžiamų grupių įgalinimą, homofobiją, toleranciją ir multikultūrinės visuomenės kūrimą, lygių galimybių sklaidą, smurtą šeimoje, įskaitant smurtą lyties pagrindu, kovą su diskriminacija ir kitas LGBT ir genderizmo aktyvistų iki skylių nuvalkiotas, ideologizuotas ir privatizuotas temas.

Vis aktyviau ėmė veikti Dž.Sorošo įsteigtas Žurnalistikos centras, tapęs kadrų rengimo genderizmo ir globalistinei propagandai kalve, kuriame bendradarbiavo praktiškai visi žymiausi "sisteminės" žiniasklaidos trubadūrai. Į ataką įsijungė to paties Dž.Sorošo įsteigtas Atviros Lietuvos fondas ir jo remiamas Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Diversity Development Group, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Lygių galimybių plėtros centras, VšĮ Psichikos sveikatos perspektyvos, Romų visuomenės centras, Aktyvių piliečių fondas, Amnesty International, tarptautinės LGBT organizacijos „ILGA-Europe", švedų „RFSL" federacija bei dešimtys kitų Lietuvoje naujai besisteigiančių NVO, mintančių iš užsienio skiriamais pinigais.

Nesėdėjo sudėję rankų ir vyriausybės, valstybinės ir tarpvalstybinės institucijos. Finansų čiaupus atsuko Šiaurės šalių ministrų taryba, Europos komisija, Lietuvos Respublikos finansų, socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir t.t. Palaipsniui susiformavo įtakingas ir begale interesų ir ryšių tarpusavyje susijusių valstybinių, kvazivalstybinių ir "visuomeninių" organizacijų ir palaižūnų tinklas, įsisavinantis propagandai ir visuomenės homunizavimui skiriamus milijonus, į kuriuos įjunko ir mainstryminė žiniasklaida, "visuomeninė" ir "nepriklausomos" televizijos.

Taip per penkeris metus buvo parengta dirva vadinamiesiems "pasididžiavimo" paradams, pradėtiems nuo 2010 metų ir skirtiems visuomenei provokuoti ir tolesniam "aktyvistų" ir jų atstovaujamų darinių finansavimui gauti. Pagal tokių eitynių scenarijų jos pasaulyje rengiamos būtinai centrinėse gatvėse, vartojama kuo daugiau visuomenės daugumą erzinančių šūkių, antikonstitucinių reikalavimų. Paradų metu pabrėžtinai, dažniausiai iššaukiančiai ir su panieka visuomenei turi būti demonstruojamos egzotiškos seksualinės orientacijos ir primityvūs gašlaus seksualumo ženklai viešose vietose, netgi stebint vaikams.

Labiausiai tikimasi sulaukti ir, be abejonės, sulaukiama žmonių nepasitenkinimo ir natūralaus emocinio atsako, nedelsiant fiksuojamo ir visam pasauliui transliuojamo iš anksto parengtų filmuotojų ir pseudožurnalistų. Kiekviena smulkmena išpučiama iki begalybės ir nepaliaujamai transliuojama kaip "LGBT bendruomenės" įrodymas tam, kad "aukos" būtų dar labiau finansuojamos.

Šis etapas Lietuvoje praeitas po trumpos kovos ir pergalingai, pasiremiant daugiausia socialdemokratų pastangomis ir teisininkų, vėliau dėl to padariusių svaiginančias karjeras, pagalba. Ir taip atėjo laikas atakoms prieš pagrindinį teisinį kliuvinį - Konstituciją.

Konstitucinėje šeimos sampratoje, kuri iki tol buvo suprantama ir aiški kiekvienam sveiko proto nepraradusiam žmogui, sampratoje LGBT organizacijas aptarnaujantys teisininkai sugalvojo mažytę juridinę landą legitimuoti savo pretenzijas. Tam reikėjo santuoką tarp vyro ir moters ir prigimtinę šeimą parodyti tik kaip vieną iš galimų šeimos variantų, o partnerystę įteisinti kaip nepriklausomą nuo lyčių bendro gyvenimo teisinę formą, kurios teisės ir statusas faktiškai būtų lygūs šeimai.

Ir tada liktų tik teisinės technikos dalykai - lygių žmogaus teisių užtikrinimo pretekstu vienalytę partnerystę Europos Sąjungos ir tėvyninių teismų pagalba pripažinti šeimyniniais santykiais, o po to per keletą metų tuo pačiu būdu legitimuoti jų teisę į santuoką ir įsivaikinimą.

Pimasis rimtas puolimas įvyko 2011 metais, kurio pretekstu pasirinkta 2008 metais Seimo nutarimu patvirtinta Šeimos politikos koncepcija. J.Sabatausko ir A.Syso vadovaujami socdemai pateikė Konstituciniam teismui pareiškimą dėl to, kad Koncepcijoje buvo faktiškai įtvirtinta tik santuoka pagrįstos šeimos samprata.

Pagal Koncepciją šeima ir jos nariais nebuvo laikomi kartu gyvenantys, tačiau nesusituokę vyras ir moteris, taip pat ir vieniši tėvai, auginantys vaikus (įvaikius), t.y. nebuvę santuokoje vyras ar moteris su vaiku (vaikais) ar įvaikiu (įvaikiais). Tačiau, pagal kitus įstatymus šiems žmonėms buvo teikiama įvairi valstybės parama taip pat, kaip ir susituokusiems.

Konstitucinis teismas ne šiaip pripažino šią koncepciją prieštaraujančia Konstitucijai. Jo nutarime savo iniciatyva, tarytum pagal LGBT tarptautinių centrų užsakymą atsirado dvi globalistams labai reikšmingos ir reikalingos nuostatos, kurių niekas neprašė teikti ar "paaiškinti". Pagal vieną iš jų, Konstitucijoje taip pat yra "saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas". Tas "inter alia", reiškiantis "be kita ko", suponuoja logišką klausimą - o kas tas "kitas kas", kas nėra vyro ir moters bendras gyvenimas?

Ir atsakydamas į šį klausimą Konstitucinis Teismas pateikė savo garsųjį apibrėžimą: "Konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi".

Iš šios "sampratos" visiškai aišku, kad ji puikiai tinka bet kokiems bendro gyvenimo santykiams. Pagal ją šeima būtų kas tik nori - ir bendrabučio kambariokai, kareiviai ar vienoje kameroje sėdintys nusikaltėliai, kurie juk irgi gyvena bendrai, turi tarpusavio atsakomybę, emocinį prieraišumą ir t.t. Ir, kas svarbiausia ir ką reikėjo įrodyti - šis apibrėžimas visiškai tinka ir vienos lyties poroms, nes "sampratoje" apie lytis iš viso nekalbama.

Ir po šio Konstitucinio Teismo nutarimo, užuot ištaisius Šeimos politikos koncepcijos neatitikimą kitiems įstatymams, buvo nutarta pakeisti pačią Konstituciją, priderinant ją prie Koncepcijos, tuo pašalinant neatitikimo pagrindą. Skubiai buvo pasiūlyta 38-jo Konstitucijos straipsnio pataisa, nustatanti, kad šeima sukuriama sudarius santuoką, o taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės. Ir, 2012 metų birželio 19 d. balsuojant ji tik per plauką nebuvo priimta, pritrūko tik vieno balso.

Kitas bandymas priimti šią pataisą buvo 2013 metais, teikėjais pasirašė net 107 Seimo deputatai, ko visiškai pakako jos priėmimui. Kas įdomiausia, šią Konstitucijos pataisą pasirašė praktiškai visi konservatorių partijos Seimo nariai. Tos pačios konservatorių partijos, kuri dabar, vos po dešimtmečio pakeitė savo poziciją į visiškai priešingą. Tačiau dėl J.Sabatausko vadovaujamo Teisės ir teisėtvarkos komiteto sabotažo priėmimo procedūra buvo vilkinama beveik 3 metus. Iki balsavimų buvo prieita tik 2016 metais ir pataisa vėl nepriimta.

Po to atėjo ir 2019-ji, kada Konstitucinis Teismas kitu pretekstu dar plačiau atvėrė duris vienalytėms šeimoms. Užuot vien išsprendus teisinį ginčą, ar kitose šalyse registruotos vienalytės santuokos privalomos Lietuvoje, eilinį kartą buvo išplėstinai atsakyta į bylos klausimus ir, pasinaudojus proga, vėl pakoreguota šeimos samprata, įvedant į konstitucinę doktriną teiginį: "Kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu".

Viskas, darbas buvo atliktas, teisinė dirva vienalytėms santuokoms išpurenta. Per užvaldytą sisteminę žiniasklaidą visuomenei buvo įteigta viešosios nuomonės, esą palankios LGBT siekiams, imitacija. Prie to didelė visuomenės dalis jau buvo įpratinta, pavargusi nuo nepaliaujamos propagandos ir prisitaikiusi.

Konstitucinis Teismas, vadovaujamas D.Žalimo, neteisėtai ėjusio pareigas dar beveik metus po savo kadencijos pabaigos, būtų atmetęs bet kokius protestus prieš genderizmą įteisinančius įstatymus. Tačiau būtent šio vienintelio ir svarbiausio dalyko - priimti LGBT ir genderizmo ideologiją įtvirtinančių įstatymų - Konstitucinis Teismas padaryti negalėjo ir negali, net papildytas genderizmo šalininku S.Šedbaru bei nuolatiniu "pasididžiavimo" renginių dalyviu ir LGBT atstovu teisminiuose ginčuose, sulaukusiu karštų užsakovo padėkų V.Mizaru.

Ilgai laukta ir brandinta "istorinė" galimybė tam darbui atlikti pagaliau atsirado po 2020 metų Seimo rinkimų. Naujoji Seimo dauguma koalicijos programoje numatė viską - Stambulo konvencijos ratifikavimą ir neapykantos kalbos kriminalizavimą, vienalyčių partnerysčių įteisinimą su "santuokos" ir įsivaikinimo galimybe artimiausioje perspektyvoje.

Pseudopandemijos suvaržymų supriešintos ir įbaugintos visuomenės pasipriešinimo niekas nelaukė ir buvo tikimasi greitai viską įgyvendinti. Liko tik Seime pabalsuoti ir traukinukas be jokių kliūčių būtų atriedėjęs į galutinę genderizmo diktatūros stotelę. Tačiau visuomenė netikėtai ir spontaniškai pakilo protestui.

Už valdžios nugarų stojo globalizmo, Europos Komisijos, Pasaulio ekonomikos forumo, neokomunistų atsiimtų Baltųjų rūmų politinė ir ekonominė galia, tarptautinių fondų pinigai, prakeiktas lietuviškas nuolankumas ir ištižę kaip lepšiai, bevaliai mūsų "ekscelencijos". Pakilusi visuomenė neturėjo nieko, vien savo rankas, protus ir širdis. Savo tradicijas, šeimas, vaikus ir tikėjimą.

Ir kas pasiekta? Nei vienas globalizmo projektas iki šiol nepatvirtintas, o naujojo totalitarizmo stūmikų Vyriausybė - ant politinio žlugimo ribos.