Algimantas RUSTEIKA: Teisybė, kurią tikime esant

Tas įstatymas buvo 62 "valdančiųjų" balsais priimtas kovo 23 dieną. Pagal jį pilietybė gali būti atimama iš asmens, įgijusio ją išimties tvarka, jeigu jis savo veiksmais kelia grėsmę LR saugumui arba viešai reiškia palaikymą grėsmę keliančiai valstybei.

Pirma, šis Pilietybės įstatymo 24 straipsnio papildymas prieštarauja to paties įstatymo 3 straipsniui, pagal kurį pilietybė yra lygi neatsižvelgiant į jos įgyjimo pagrindą. Paprasčiau tariant, ar esi piliečiu nuo gimimo, ar nuo jos suteikimo išimties būdu momento, tavo teisės būti piliečiu ar netekti pilietybės yra absoliučiai lygios.

Tačiau nutarta, kad naujai numatyta pilietybės netekimo sąlyga taikoma tik piliečiams, įgyjusiems ją išimties būdu, tuo akivaizdžiai pažeidžiant pilietybės lygybės principą, kuris yra nepriklausomas nuo pilietybės įgyjimo būdo.

Ar pilietė M.Drobiazko kėlė grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kaip nustatyta įstatyme? Ne, nekėlė, tą oficialiai pripažino vienintelė tokias grėsmes nustatanti institucija - VSD. Ar ji viešai pareiškė palaikymą grėsmę keliančiai valstybei? Ne, nepareiškė.

Taigi, ne tik šis vienam konkrečiam atvejui priimtas įstatymas yra neteisėtas, prieštaraujantis tame pačiame įstatyme griežtai apibrėžtiems principams ir tarptautinei teisei. Net ir tame neįstatymiškme įstatyme nustatytų pilietybės netekimo sąlygų M.Drobiazko atveju paprasčiausiai nebuvo ir nėra.

Šis pilietybės įstatymo papildymas ir konkretus pilietybės atėmimo faktas buvo skirti vieninteliam tikslui - piliečiams įbauginti, visuomenei dar labiau supriešinti. Tai tik primityvi, valdančiojo režimo interesams skirta prasidėjusios rinkiminės kampanijos dalis.

Tai ne šiaip dar vienas piktnaudžiavimo valdžia atvejis. Tai testas visuomenei. Viešai duotas visuomenei valdžios ženklas: susidoroti pasirengta su bet kuo.

Prieš tai privalėtų griežtai pasisakyti visi, nepriklausomai nuo savo asmeninių simpatijų ar antipatijų Ukrainai. Nes tai yra veikimas prieš Lietuvą, jos Konstituciją ir įstatymus. Prieš valstybę ir kiekvieno iš mūsų tikrasias pilietines teises ir laisves.

O kas gi yra tas pilietis, užsimanęs kitiems atiminėti pilietybes? Už kurį balsavo Lietuva kaip už tikimybę, kad riedėjimas į bedugnę bus bent jau lėtesnis, nes kitas pasirinkimas buvo tik iš PIŠ? Kodėl tas žmogus, vis labiau įsivaizduojantis save "reikšmingu" pasaulio pakraščio kolonijos politiku, lėtai grimzta į dugną?

Pirma priežastis - jis yra iš esmės patarėjas, gyvenime iki šiol pats nepriėmęs nei vieno svarbaus sprendimo. Visą gyvenimą patarinėjus bosams ir aiškinus tautai, kad bankai geri ir neša gėrį, nejučia ir neišvengiamai susiformuoja "patarėjo mentalitetas".

Tokios ilgametės pareigos suformuoja pavaldinio mąstyseną - paprasčiausiai nebesugebi priimti savarankiškų sprendimų ir už juos atsakyti. Ir savo nuomonės eini pasiklausti pas viršininką. Ir kalbi tik tai, kas reikalinga firmos interesams.

Per metų metus tai tampa kasdieniniu įpročiu ir tavo savastimi. Net kioskelio savininkas pats priima sprendimus ir savo gyvenimu, visa savo šeimos gerove atsako už jų pasekmes bei padarytas klaidas. Ir yra daug savarankiškesnis, drąsesnis ir tikresnis.

Antra priežastis - savos politinės jėgos, socialinio pagrindo neturėjimas. Žmogus, politikoje esantis vienas, už kurio nugaros nieko nėra, yra baronas Miunhauzenas. Norintis ištraukti save patį su visu arkliu į Olimpą už plaukų, kybantis ore.

Nesiremiama jokia partija. Ir jokiu pilietiniu judėjimu, ir jokiais realiais žmonių interesais. Kam atstovaujama - visiems? Tai reiškia niekam, nes nėra didesnės nesąmonės, kaip patikti visiems.

Ir jokios ideologijos, išskyrus pirmaklasio pliurpalus apie "gerovės valstybę". Gerovės kam? Gerovės kaip, kokia kaina ir iš ko ją paimti? Gerovės vardan ko?

Kokia valstybės vizija, kokia ateitis, kur ir kokios jėgos ką atstovauja? Ką reikia rinktis, ką atmesti, su kuo kovoti? Kaip eisim per tą pavojų pilną kelią, kur galim prarasti ir valstybę, ir tautą?

Kokie tikslai, kuo remsimės, ką saugosim, kokiais norime būti, kas šalyje mūsų sąjungininkai, kas priešai? Su kuo tu ir prieš ką, kokias vertybes ginsim, kokias šeimas remsim, kam pasakysim griežtą NE? Atsakymų nei vieno.

Trečia priežastis - psichologinė. Įsijautimas į reikšmingą vaidmenį pasaulyje, kuris yra tik absurdo teatras ir kur esi absoliutus nulis -273 °C. Įsivaizdavimas, kad kažką vykstančioje geopolitinėje tragikomedijoje reiški ir gali ką nors pakeisti.

Paklusniai, su iniciatyva tarnaudamas valstybingumą, tautiškumą, tūkstantmetes tradicijas ir krikščionišką civilizaciją naikinančioms jėgoms esi "pažangus"? Nutylėjimais, susitaikymais, dviprasmybėmis ir pasidavimais esi "visiems lygiai teisingas"?

Ar gal esmių esmė, lemianti sprendimus, yra ta, kad tau rankutę paspaudžia svarbios, avanscenoje matomos, nebesugebančios susivokti erdvėje marionetės? Kurias už virvelių tampančių realių sprendimų priėmėjų net nepažįsti?

Gal tai ir gerai, nes protų pasikeitimo ir švytuoklės riba ima greičiau artėti. Jei rimtai - tai viskas bus šluote nušluota. Jokių jūsų "nutarimų" neliks. Ir jūs, ir visi jūsų "sprendimai" bus panaikinti ir niekas iš mūsų to po to net neatsimins.

Tapsit dar viena istorine nesąmone, iš kurios bus galima tik pasijuokti. Taip, tai aksioma - visi pasaulio prezidentai pradeda darbą nuo savo galių įtvirtinimo ir savo žmonių paskyrimų į strateginius postus.

Jeigu nori realiai ką nors padaryti, turi užsitikrinti galimybę tą daryti. Lietuvoje prezidento konstitucinės galios yra nedidelės. Jas galima pasididinti, kaip rodo paskutiniai du penkmečiai, tik specialiųjų tarnybų pagalba.

Šiuo požiūriu nėra didesnės prezidentui dovanos, kaip besibaigianti svarbiausios saugumo tarnybos - VSD - vadovo kadencija. Jokių juridinių ar institucinių žaidimų, pasirašai dekretą, suderini su Seimo dauguma - ir turi savo žmogų viename svarbiausių postų.

G.Nausėdos noras palikti dar penkmečiui D.Grybauskaitės paskirtą D.Jauniškį rodo tik viena - jis dar penkmečiui padovanojo įtakos svertus tiems, kurie juos ir turėjo iki šiol. Jokių permainų nebus.

Bus kosmetika ir begaliniai pliauškalai apie "gerovę" ir Brangius Lietuvos Žmones. Ir mielasis širdžių prezidentas pirma pasitaikiusia proga vėl reikalaus kokio nors vargšo kotletų valgytojo skalpo.

Nes to labai labai reikia brangiajai imitacinei valstybei, kuriai prisiekė prieš Dievą. Dėl kurios su žmona prie altoriaus mėgsta labai dvasingai paklūpėti.

Kažkaip net gaila jo - visus metus lyderis blaškosi, duodasi kaip pasiutęs po eketę dėl tos savo lyderystės. Jo šauniajai vidutinybių ir apsidraudėlių komandai ne tiek svarbu, kas su ta Lietuva bus, kaip ją prikelti ir kaip šalis pasaulyje atrodys.

Svarbu ar lyderis lyderiu atrodys. Lyderystė dabar svarbiausia Baltųjų rūmų problema. Vis kokią nors nesąmonę padaro ir žiūri - ar jau randasi lyderystė, ar padarom dar ką lyderiško?

Visokie apžvalgininkai ir šiaip eiliniai rašeivos vis paskanduoja - reikia vienąkart mūsų lyderiui lyderiauti! Jau truputėlis lyderystės atsirado, įsipilam dar! Va tada su lyderiu tai Lietuvoj bus gyventi gera!

Ir štai Dievas numetė progą dėl šviesios baltarusių ateities imtis pasaulinės lyderystės. Ir koks buvo džiaugsmas, kad CNN lyderį pastebėjo! Ir net trumpai paminėjo! Dideli Lietuvos vaikinai net apsvaigo!

Štai, pasaulio lyderiai puola kaimynų lyderį versti, o čia, kaip sykis - Lietuvos lyderis! Jau pilnai susipratęs, jau verčia, jau lyderiauja - kaip mums be jo? Ir kaip patapšnos ir pagirs, pro visus galus mūsų lyderį rodys!

Ir kaip šaumuai jis atrodys pirmuose pasaulio puslapiuose, jaukiai įsitaisęs prieš mikrofonų mišką! O gal jam duos kokių dovanų? Gal net paskirs lyderišku taikos derybų tarpininku ar kovojančios už demokratiją demokratijos demokratiniu vėliavnešiu?

Visa Prezidentūra susijaudinusi naktimis nemiegojo, langai švietė. Vis galvojo, ką čia su ta lyderystės našta reikės dėl brangių Lietuvos žmonių gerovės nuveikti? Bet viskas ūmai baigėsi.

Gudija su mūsų lyderio pagalba atiteko Kremliui, o mums atiteko šventoji Svetlana, kuria visi baltarusiai bodisi. Dvaro kiemsargiai už ėdesį dar loja, tačiau jau be ugnelės, tingiai.

Ir ausys jau visų pastatytos, akys tik laksto į šalis - kas bus naujas šeimininkas? Ir seniai nutilo prezidentūros rašytojėlių kalbos apie tautos tradicijas ir vertybes. Beveik baigiasi konservatnikų kritika Ekscelencijai.

Su šeimų organizacijomis ir disidentais ne tik susitikti Ekscelencija nebesiteikia, net į laiškus kanceliarija nebeatsako. Išvada paprasta kaip karvės blynas: Lietuvos Dalia prezidentuosna neis.

O kito varianto konservatnikai neturi, politinė ir fizinė faktinių valdovų pabaiga čia pat. Po "partinės diskusijos" paskelbs kandidatu savą menkystą. Jau, matyt, ir nutarė, tik tegu Baltieji rūmai įsivaizduoja, kad čia jo žavesys suveikė.

Juose jau gyvena valdžios partijos kandidatas. Todėl dabar reikia sukurti gerą įvaizdį. Bus dirbama su visais galimais variantais ir, kaip visada, viską dusinamai užguls Rusijos grėsmė.

Bus eilinį kartą panaudota natūralia žmonių užuojauta Ukrainai, jos šeimoms ir apsimestiniu rūpesčiu "brangiais Lietuvos žmonėmis". Viskas bus padaryta, kad jokių permainų, pokyčių ir reformų nebūtų.

Šeimininkai taip nutarė. Išdidi ir laisvę mylinti tauta gali nusipirkti spragėsių, alaus, sėstis prie klaviatūrų. Ir vaidinti kovotojus už teisybę, kurios nebuvo ir nėra.

Kurios laukiame ateinant savaime, nieko nedarant, niekuo nerizikuojant, už dyką - kaip lietaus. Teisybė, kuria dar tikime esant.