Algimantas RUSTEIKA: Po mūsų nors ir tvanas

Šiuolaikinės valdžios ideologijos nėra ideologijos tikrąja to žodžio prasme. Tik pragmatinė įtakos grupuočių interesų išraiška, skirta jų naudos visuotinumui imituoti. Į masių sąmonę diegiama propaganda, valdančiojo elito interesą teigiančia kaip moralų ir visuotinį gėrį.

Pamenate pasaulyje nors vieną dieną, vieną minutę be karo? Karai buvo, yra ir bus istorijos kasdienybė. Nepaliaujama konkurencija tarp didžiųjų valstybių nubrėžia teritorijų ribas, kurias nustato ekonominių, politinių ir karinių galių pusiausvyra.

Galioms nuolat kintant ribos perbraižomos, naudojant tas pačias galias, o kai ekonominių ir politinių nepakanka - ir karines. Įtakos sferos? Jos yra ir bus visada, kiek apie vertybinę politiką nepliaukštų ramybės ištroškusiam masiniam piliečiui propaganda ir lietuviški politikos nemokšos.

Jėgų pusiausvyros neatitinkančios politinės įtakos ribos praktiškai visada yra nestabilumo faktorius ir skatina įtampas ir įvykius, kurių niekas nenori, bet visada daro. Bet padėkokim branduolinio ginklo kūrėjams - pasaulinio karo tarp didžiųjų valstybių nebus.

Nes atsakomojo smūgio galimybė reiškia visuotinio susinaikinimo pradžią, ką supranta ir beprotiškiausi tironai. Branduolinis karas planuojamas didžiųjų valstybių karinėse doktrinose tik kaip paskutinė priemonė gelbstint patį valstybės egzistavimą.

Tačiau įprastinės ginkluotės karai įtakos zonų ribiniuose regionuose planuojami, vykdomi ir vyks visada. Čia leistinos absoliučiai visos, pačios nežmoniškiausios priemonės ir visi iki vieno slapta jas naudoja, vienas kitą tuo kaltindami ir save kasdien balindami.

Žodinė ir vaizdinė ekranų tryda, kuria kasdien šeriami patiklūs, ramybės ir laimės trokštantys žmonės, skirta masiniam vartojimui ir primityviam tinginių mąstymui, kuriam reikia kaltųjų, teisiųjų ir paprastučių, patogių klišių. Propaganda tarnauja tų tikslų įgyvendinimui, savo veiksmų pateisinimui ir skirta valdžių ir valstybių stabilumui išlaikyti.

Dar 2021 m. birželį, po J.Bideno ir V. Putino susitikimo Ženevoje buvo aišku, kad karas Ukrainoje neišvengiamas, naujasis Europos padalinimo paktas sudarytas. Viskas iš principo buvo suderinta, visos didžiosios pasaulio galios karu suinteresuotos ir jis tiesiog negalėjo neprasidėti.

Iki karo Vakarai Ukrainai tikėjo, kad Kijevo užėmimui pakaks 72 valandų. Na, gal savaitė, maksimum - dvi ir Kijevo valdžia išsilakstys. Jai nedelsiant, tik prasidėjus invazijai, buvo iš Vašingtono paslaugiai pasiūlyta emigruoti, t.y. labai kilniai ir gražiai pasiduoti.

Tačiau ir Vakarų, ir Rytų žvalgybininkai eilinį kartą apsigavo su prognozėmis. Ukraina parodė, kad tas planas gali nepasisekti - ir nepasisekė. Ir buvo aktyvuotas planas B - sekinti Rusiją ilgu karu ir sankcijomis, kuris irgi nepasiteisino, bet tai - atskira tema.

Susitarimas tarp Rusijos ir JAV buvo paprastas ir elementarus, ilgai derintas ir galutinai pasiektas CŽV vadovo vizito Maskvoje metu 2021 m.lapkritį per valandą trukusį pokalbį su V.Putinu.

Rusija įsipareigojo nepanaudoti branduolinio ginklo ir nepulti nieko kito, tik Ukrainą. JAV įsipareigojo tiesiogiai, savo kariuomene nesikišti į karą ir neleisti Ukrainai atakuoti Rusijos teritorijos savo patiektais ginklais.

O visa kita - kaip susiklostys mūšio lauke, taip bus patvirtinta, kas akivaizdžiai yra vykdoma iki šiol. Tuos susitarimus seniai žino ir kasdien mato visas pasaulis, o nuo mūsų iki šiol tai buvo slepiama. Tačiau dabar net A.Kubilius tą atvirai išpliurpė.

Taigi - viskas tiesa, ką prieš karą ir jam prasidėjus galvojom ir rašėm, dėl visko susiderinta. Iš karo visi gražiai pasipelnys, atstatydami sugriautą šalį visi uždirbs, teritorija ir įtakos bus pasidalinti pagal karo veiksmų rezultatus.

Kas reikia ir riebu - bus už atstatymo ir karinę pagalbą privatizuota. Ar kas nors dar gali tą sustabdyti, išskyrus pačius ukrainiečius - ne valdžią, o žmones? Tautą? Ar tai įmanoma? Nežinau.

Klausimas - kodėl tik dabar per "Newsweek" seniai pasauliui žinoma tiesa išmesta į viešumą? Todėl, matyt, kad ateina laikas kitiems sprendimams, nes karo tęsimas nebenaudingas. Na, biznis nebeduoda pelno.

Sankcijos akivaizdžiai neveikia, apie jas jau priimta, kaip apie mirusįjį, patylėti. Jas taikantieji patiria nuostolius ir lėtai nyra į krizę, sankcionamieji gerina ekonominius rodiklius ir galią.

Ginkluotės sandėliai Europoje beveik tušti, pas amerikiečius irgi artėja riba, nes reikia pradėti galvot ir apie Kiniją su Taivanu, ir apie rinkimus, kurių baigtis ir Amerikoje, ir Vokietijoje neaiški. Pakaks, matyt, to, kas pasiekta...

Aišku, dar yra iliuzija tęsti kiek galima ilgiau. Argumentas - geopolitiniai karai dėl įtakos sferų ribos, kada viena pusė įsiveldavo tiesiogiai, o kita tik iš šalies padėdavo, dažniau blogai baigdavosi būtent pirmiesiems. Amerika turėjo Vietnamą, Rusija - Afganistaną.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau akivaizdu, kad nebepavyks. Todėl šitie tekstai, kurie dabar palaipsniui išmetami į viešumą, yra tiesiog pratinimas prie to, kas neišvengiamai įvyks, visiems nusibodusiems "analitikams" kasdien rašinėjant apžvalgas, kurių beveik niekas nebeskaito.

Iš tikrųjų nei apie tą naikinamą didelę ir gražią šalį, nei apie jos kenčiančius žmones niekas iš tų garsiai klykiančių politinių "kovotojų" net negalvoja. Jie galvoja ir kovoja tik apie save. Kasdieninėje propagandoje juntama atvanga, nuovargis.

Nes ateina baimė. Juk reikės pasiteisinti ir pateisinti tai, kas su šia šalimi ir tauta daroma ir bus padaryta. Ir kas bus su mūsų valstybe. Nes visiems ponams rinkimai artėja.

Tiesioginės, finansinės naudos sau asmeniškai gal nebėra. Aukso amžius, kada grynaisiais vežiojom milijonus baltarusiškai opozicijai finansuoti, kurių didelė dalis pradingdavo vežiotojų kišenėse, po tyliai užgniaužto skandalo ir V.Pociūno skrydžio pro Bresto viešbučio langą - nebepasikartos.

Liko vienintelis politinių nykštukų ir avantiūristų interesas - įtikti metropolijai, užsitikrinti politinę paramą ir ateitį. Išorės grėsmėmis užmaskuoti vidinius savo darbelius. Išvalstybinti strategines įmones, sustatyti į jas savo žmones kaip išgyvenimo indėlį ateinančios politinės mirties laikotarpiui.

Po mūsų nors ir tvanas - kaip ir nieko nauja. Didžiausia grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui buvo ir tebelieka jos valdžia, garsiai klykianti apie grėsmes nacionaliniam saugumui ir tuo pretekstu šalinanti politinius oponentus.