Algimantas RUSTEIKA: Gal pabandom niekur nebebėgti?

Ar Lietuva kada buvo labiau valdžios supriešinta? Karas tarp „konservatnikų" ir „vatnikų" žiaurus, visi kankinimai itin pageidaujami, jokių Ženevos konvencijų ir į nelaisvę niekas nieko neima. Paskaičius atrodo, kad jei prasidėtų tai, ko bijom, vėl naktimis eitume su ginklu vienas į kito namus išsiaiškinti, kas už ką.

Lietuvoj „vatnikų" jau tiek, kad net pats Ž.Pavilionis nespėja suskaičiuot. Kodėl? Todėl, kad lietuviai dvasingi gyvūnai ir žlungančios pasaulinės tvarkos turguj dar norim - berazūmiai, kaip sako mano Biržuose - idėjos! Idėja mums palikta viena - dirbk, pirk, mirk.

Putinas juk labai dvasingai mūsų nori, kas vakarą susijaudina pamatęs dėmelę žemėlapyje - dėl didžiosios Rusios idėjos! Tai juk visai kitas reikalas, nei geisti mūsų dėl padovanotų strateginių įmonių, geros pelno normos arba nebrangiai nusipirkti otkatais už visuotinę trinkelizaciją! Mes juk turėsim laisvę vyrams ženytis ir lakstyti gatvėmis užsitempus žmonos pėdkelnes, nusipjausčius ko nebereikia!

Nesuskaičiuojamų visuotinės sekso revoliucijos NVO krokodilai, kovojantys už laisves atimti mums teisę laisvai kalbėti ir galvoti, irgi apsimeta dvasingais. Apsiašaroja pamatę auką ir labai ryškiai fotografuojasi su visokiomis vėliavomis. Taigi, viskas dėl idėjų, komunizmo ir dvasingumo, brangieji, netikit - pas faktinį paklauskit.

Šitiek metų bėgom nuo komunizmo, kruvinų lagerių, iš baisių Rytų į nuostabiuosius Vakarus! O dabar komunizmas per visas skyles atšniokščia iš Vakarų, kur buvo išrastas ir kadaise eksportuotas rusams ir kinams su visokiais nuo proto nušokusiais korėjiečiais. Iš rojaus, į kurį veržėmės dainuodami, kur įsišaknijom, išlavinom vaikus, išmokom anglosaksiškai ir pasiėmėm paskolas.

Tai kur dabar bėgti? Bėgsi Rytuosna - būsi vatnikas ir komunistas, visa pažangioji LRT kareivija pasmerks ir telefonas ims keistai elgtis. Nors Rusijoj dabar komunizmo nė su žiburiu - oligarchai suvalgytų be druskos ir mus, ir mūsų oligarchus ir apsilaižytų, todėl mūsų biudžeto ėdrūnai jų ir bijo.

Jiems mes tik laikinas istorinis nesusipratimas. Ir rusams, ir baltarusiams LDK - tikratikių valstybė - kur esame tik nacionalinė mažuma. Ją, kaip ir Kaliningrado koridorių, tiesiog reikia susigrąžinti ir viskas, sulaukus palankaus momento, juk ne pirmas kartas.

O jei bėgsi tolyn į Vakarus - nebūsi vatnikas ir raselės atleis visas kaltes, gal net patapsi kapitalistu ir bidonišku demokratu, kurie ten dabar visi neokomunistai ir šiaip lipšnūs, seksualūs bepročiai. Kaip mat "išdulkins", nugriaus paminklus, sudegins knygas, atsiųs milijoną pašalpinių kitatikių. Ir demokratijos tvirtovėj už laisvą nuomonę apie pasaulinio "dulkinimosi" laisvių kovotojus laisvai pasodins.

Tai kur dabar mums, besipliekiantys komentaruose broliukai, bėgti? Kas dabar bus, kas apgins mus, išganys ir apsaugos, kad tik nieko, neduok tu Dieve, nereikėtų mums patiems daryti? Kad vidiniai okupantai galėtų visą Lietuvą dar dviem sluoksniais trinkelių nukloti?

Kas paduos ant lėkštutės viską, ko tik norim, o mes sėdėsim prie ekranų ir nurodysi kiekvieną klaidą, padarytą mūsų neatsiklausus? Ir, svarbiausia - kas išgelbės už dyką, iš idėjos, nes mes tokie dvasingi, švelnūs, paklusnūs ir pūkuoti ėriukai šiltam tvarte, laukiantys krikščioniškos šeimininko su peiliu malonės?

O gal vieną kartą per tūkstantmetį pabandom niekur nebebėgti? Kaip žemaičiai, kuriuos Vytautas Pirmasis n kartų dvasingiesiems kryžeiviams pardavė? Jie ėmė ir nepasidavė nei parsiduodavusiam n+1 kartų dėl sosto valdovui, nei kruvinu kalaviju nešantiems naująjį tikėjimą pirkėjams iš Vakarų?

Visi didžiūnai pasaulyje tiek priprato, kad mus galima nusipirkti ir nesipriešinsim, tai nežinotų, ką daryti, kai pamatytų, kad priešinsimės ir nenusipirks - tikrai nežinotų. Nes to pagal nutylėjimą nenumatyta globalaus biznio programėlėse, kur gražiai surašytos mūsų gražiai pražilusių, dvasingų politikų ir piktų politikių kainos be PVM.

Tušti kasmet spausdinami trilijonai ir gyvulizmas - vienintelis ateinančių zombių ginklas. Taip, tarp globalių numirėlių esam maži, nelemiam pasaulio ir prasidėjusi ten tragedija vyksta be mūsų. Bet galim nulemti savo likimą, nustatydami tikrąją savo ateities kainą. Argi jie stipresni, jei žmogiškumas į mirtinos kovos glėbį susikibusiame pasaulyje seniai pralaimėtas?

Mes dabar stovim čia, savo senelių, tėvų ir vaikų, savo mylimoj ežerų ir upių, pilnoj paukščių žemėj. Argi yra pasaulyje pinigai, už kuriuos galima nusipirkti meilę? Ar yra pasaulyje jėga, kuri gali priversti nemylėti? Tai viskas, ką turim ir nežinau, kas gali turėti daugiau.