1 nuotr.Mums tik atrodo, kad valstybės miršta jas užkariavus, sugriovus miestus ir išžudžius piliečius. Iš tikrųjų valstybės miršta šviečiant saulutei ir čiulbant paukšteliams, žmonių širdyse.
Imperijos, kaip ir žmonės, praeina tą patį kelią. Gimsta, veržliai auga ir kovoja, nugali ir susikuria tą laikiną gerovę, kada gali sočiai būti ir nebebijoti priešų. Ir tada pradeda mėgautis persiėdimu, ištvirkavimas tampa norma, ima tukti ir storėti, ieškoti vis stipresnių dirgiklių elementariai paleistuvystei, vis labiau tampančiai vieninteliu stimulu.
Sveikas protas, teisingumo jausmas ir moralė tampa kliuviniu. Duokit mums nemokamos duonos ir žaidimų! Arenose visus neįtikėjusius užpjudysim liūtais, priversim kautis vienus su kitais ir minios nepavargs rodyti nykščiais žemyn! Mes pasaulio viešpačiai ir gelbėtojai, ir valdovas su mumis gretimoje tribūnoje, mes vieningi ir solidarūs!
Mūsų keliai platūs ir miestai turtingi, mus saugo centurionų pulkai ir vargas tiems, kurie nenorite paklusti ir nepasiduodat beprotybei! Jūs būsit uždaryti savo pasaulėliuose, vieniši ir ekranai jūsų nepamatys, pasijusite bejėgiais, nors jūsų daug, o mes tik sotūs bailiai, saugomi abejingų samdinių kohortų, kurios jus kritiniu momentu išduos!
Kaip ir jūs mus išduosit ir pabėgsit pirmieji, esant bent menkiausiam tikram pavojui... Negi nejuntat, kokie esate bejėgiai, kad tai ne mes, o jūs esate vieniši ir jūsų laikas jau baigiasi? Negi nematote barbarų, kurių kariuomenės jau stovi prie mūsų miestų sienų? Jų patenkintų akių ir šypsenų, prieš komandą eiti pirmyn?
Būkite su jais laimingi, būkite laimingi ir sėkmingi mirties kultūroje! Laiko liko nedaug. Bet mūsų liko daug, nors to patys dar nežinom ir bijom patikėti. Mes dar esame. Ir už mūsų Šeima, Tauta ir daug iškentėjusi Tėvynė. Tiesa, meilė ir tikrumas mūsų širdyse. Patikėkime savimi, pasitikėkime Dievu ir Lietuva! Šviesa jau nebetoli.
