1 nuotr.Čia visada šilta, jauku, kvepia artimų kūnų prakaitu. Linguoja kokie nors medžiai pasauly už lango, iki horizontų laukai, vakarais jaukiai spindi išmanieji. Pavasariais išgirstam paukščius ir nebegirdim savo balso. Nes laimingi susilieja su gamta.
Tikrai sotu ir saugu - tai svarbiausia, argi mums ko dar reikia, jei pašaro pakanka - svarbiausia būti kaip kiti. Ir tada gal tavęs nepamatys. O kai kerpa tai juk neskauda, ir pasidaro lengviau. Mums nieko daugiau ir nereikia.
Stipriųjų ragai didesni ir jie kartais dar kaunasi už ką nors, kas piemenims patinka. Tada būna labai gražūs, patelės geriau prisileidžia. O tai ir šiaip pravartu, nes piemenys vedlius pamaitina geriau.
O jei koks būna itin geras ir gražus - tą kartais priima pas save. Arba jei kuris būna nepaklauso - tą papjauna ir įmeta mums. Tokie skaniausi, mėgstam kramtyti ilgai, mažais gabaliukais, kasdien. Taip pasijuntam didesni ir įtakingi.
Svarbiausia būti tokiais kaip visi ir daryt, ką liepia piemenys, kurių labai garsiai neapkenčiam ir dar labiau tyliai mylim. Susimušam tarp savęs dėl tos meilės. Ir visi norim tapti jais, tik niekam nesakom.
Kaip kitaip, jei už tvarto sienų vien plėšrūs vilkai, tai kas gi mus apsaugos? Ir kai vartus kartais užmiršta uždaryti, niekas lauk neinam, o koks iškišęs nosį tuoj parbėga atgal, nes nežino, ką ten daryti. Viduj tik negarsus bruzdesys lipant ant patelių, kramsnojimas ir ėriukų tyla.
Kartais, bet retai, pasikeičia šeimininkas. Dalį bandos tada parduoda, dalį veislei pagerinti kitų atveža, vedlius - ant iešmų ir kvapniai sau kepasi. Bet jei būsi kaip kiti, o dar geroj vietoj kur kamputyje - tai nieko, gal nepastebės.
Vis geriau, negu vilkai kad suėstų, sotu, saugu ir šilta - ko dar reikia? O miršti tai tik kartą, ir ne nuo vilko. Išveda už kampo ir papjauna piemenys. Ir kai supranti - pamatai viską kaip iš tikrųjų, bet nespėji nei subliaut, patrūkčioji ir greit baigiasi. Ir beveik neskauda.
Tik gaila, kad negali sugrįžt ir kitiems pasakyti. Nors ką tie suprastų? O kol tai dar atsitiks, avidėje jauku, kvepia šviežiu pašaru ir atsigert pripilta. Svarbu būti kaip visi ir bus gerai, daryti ką liepia. Mūsų gi šitiek daug.
Viską suprantam, tik nemokam pasakyti, bet kalbėt mums ir nereikia. Būsim geri ir išliksim sotūs, laimingi, šiltai aprengti. Gal susiliesim su visais ir visur, tada būsim dar labiau laimingi. Ir beveik neskaudės.
