1 nuotr.Okupuotieji vogėm „po byškį" ir iš okupantų, todėl buvom teisūs ir net truputį rezistentai. Ir visko visiems net tada pakako, ir nebuvo pseudorevoliucinės situacijos.
Mat vagiantieji buvo teisėtai lygūs - prisipylę sklidinai stiklines, revoliucingai ir jaukiai sau bruzdėdavom iki paryčių virtuvėse kaip kokie cojai. Ir jautėmės esą - galimai - teisūs ir socialiai teisingi, užkąsdami vogta nugarine.
Dabar mus ištiko ekologiškai žalia ir seksualiai šešiaspalvė tolerastų „socialinė atskirtis". Ir vagia išimtinai savieji masiuliai - milijonais. Nesaviesiems vogti šiukštu, kad patiems vagiantiesiems nepritrūktų, todėl jiems tramdyti sotūs ir kvaili profesoriai prikuria visokių gyvulių ūkio istorijų.
Kada visiems ko vogti nebelieka - kokia baisi vagių ir teisuolių, nebesugebančių pasivogti, nelygybė! Todėl pažangiąją triušių visuomenę periodiškai vis apima ir apima žiaurūs pavydo traukuliai, maskuojami visokiomis LRT sėkmės istorijomis.
O blokinėse mūsų kamerose, kur taip jauku ir tikrai kartais laiminga, solidarumo jokio jau nebeliko. Tik tvinksta tyli, gili, baisi neapykanta, stalčiuose dulkant nusipirktiems invalidumo pažymėjimams.
Prie ruso savus, kaimynų virtuvėse geriau išgeriančius ir skaniau užkandančius vagis buvo galima apskųsti Maskvai, ir kartais tai net padėdavo! O dabar visus skundus persiųs nagrinėti tiems, kuriuos skundžiam ir gausim teisingus atsakymus.
Na, bet vagys bent bijodavo visada ir tai šlapius, išsižiojusius biudžeto bebrus (kas skaitė K.Vonegutą - supras) drausmino. Dabar „viešąjį interesą" ginančius išvadina idiotais ir tie, kurių interesą gina, pasibaisėję atšlyja.
Privatizavę šalį plikbajoriai apsikasė giliai ir visokios tarnybos naktimis internete tik seka visus, tik seka. Ne tokius kaip reikia feisbukuose išgaudo savanoriškos chunveibinų gaujos ir sušeria savo šalininkams.
Ir atokiuose, virtualiuose priemiesčiuose visi susigūžę slepiasi grioviuose. O Briuselio tai jau tikrai niekas nebebijo ir pažangioj pažangiųjų visuomenėj nepažangiųjų protesto bijo tik tie, kurie vagia.
Nebijom tik savo baimės nebijoti, kuri dabar yra trendas ir visus užvaldė. Pabaiga per žinias kasdien vis naujai prasideda ir nesibaigia, ir todėl viskas ten visada labai ir labai gerai, net jei sako, kad yra jau vakar blogai.
Bet nusiraminkim ir pašlovinkim kas sekundę dar po vieną kartelį Ukrainą, kuri tikrai kenčia. Mūsų šventajai, faktinei šeimai, nedeklaravusiai savo biznių pelno, reikia padėti išgyventi.
Vienas apsvaigęs nuo teisingumo Amerikos demokratijos tėvas sakė, kad kai neteisingumas tampa teise - sukilimas tampa pareiga. Vargšelis, nežinojo lietuviškos specifikos, kur vagių užvaldytoj ir piliečių pilietiškai išvogtoj valstybėje sukilti nebėra kam.
Nes numirėliai moka tik šypsotis, spausti rankutes, šokinėti ir daugintis, o ką nors dar galintys pagalvoti yra seniai numirę. O kurie likom - drebam po antklode su žmona ar šiaip kokia moterim.
Ir plastmasiniuose medžiuose noksta ir noksta vis nauji teisės į pareigų neturėjimą derliai. Kas vakarą klusnūs ir linksmi šuniukai naujoviškai pamaitinami vegetarišku proto šienu, kurį pjaunant planeta nenukentėjo.
Čia sekmadieniais vis įvyksta bėgimai už permainas, kurių nebus. Ir barbarai jau seniai nebeskuba. Jie ką tik pagirdė žirgus ir štai, kaip gražiai prieš juos patamsiuose mirguliuoja turtingi, miegantys mūsų miestai!
Jų akys nušvinta, kada šypsosi pažvelgę vieni į kitus. Nejaugi negirdit, kaip girgžda balnų diržai ir sužvanga ginklai - mūsų laiko beveik nebeliko.
