2 nuotr.Šiandien galima ginčytis dėl reikšmingiausio Vakarų civilizacijos paskutinių dviejų tūkstantmečių dvasinio gyvenimo įvykio. Vieni juo laiko krikščionybę, kiti - jos modernųjį neigimą. Lietuvoje viskas aiškiau.
Dabartinė lietuvių tauta ir valstybė yra krikščionybės, o tiksliau katalikybės, kūrinys. Su krikščionybe į Lietuvą atėjo žmogiškam valdžios, pagyrų ir pripažinimo siekiui suvaržyti skirta nematoma institucija - sąžinė. Įsitvirtino nauja žmogaus gyvenimo prasmės samprata. Lietuviai mirdavo ir iki krikščionybės, tačiau tik su ja gavo naują mirties prasmės supratimą. Su krikščionybe Lietuvoje pasirodė vadinamasis vidinis arba dvasinis žmogus, artimo meilė, draudimas teisti kitus, nuodėmė ir jos atleidimas.
Per mažiau negu šimtą oponavimo krikščionybei metų jos priešininkai pasiekė įspūdingų rezultatų. Laimėjimais gali didžiuotis ne tik sovietiniai, bet ir dabartiniai ateistai. Kol kas niekas negali pralenkti sovietinės valdžios sprendimo Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje įkurti Ateizmo muziejų. Su juo konkuruoja nebent pokomunistiniai teisininkų eksperimentai su šeima.
Šiandien norima pašalinti Katalikų Bažnyčios tarpininkavimą ir krikščionis paversti savo pačių kunigais. Tai įgyvendinus, politinė valdžia išstumtų dvasinę valdžią. Nesusimąstome kokiame pavojingame kelyje stovime. Savo prasmės netenka garsusis „kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo - Dievui". Nevyriausybinės organizacijos net norėdamos negali atlikti dvasinio autoriteto vaidmens.
Žiniasklaida turi problemų su Tiesos Dvasia ir įžengė į epochą „po tiesos". Mokiniai girdi apie šunkeliais nuvesti galinčią žmogaus ištikimybę sau. Universitetai tapo funkcinio mąstymo vietomis be dvasinės misijos. Menininkai nebegali sukurti kūrinio, nes visi įprato matyti ne jį, o kalbėti apie menininkus. Šalies užsienio politika pompastiškai vadinama „vertybine", nors akivaizdu, kad net pikčiausi nusikaltėliai turi savo vertybes. Vyksta tokia greita dvasinė revoliucija, kad net patys jos kūrėjai nesusigaudo permainose.
Šiandien samprotaujama apie žmogaus prigimtines teises, tačiau neliko prigimties supratimo. Tai dar vienas maišto prieš krikščionybę nenuoseklumas. Jeigu dabar kas nors įsivaizduoja esąs vabalas, mes verčiami gerbti jo vaizduotę, o ne prigimtį. Pastaroji tapo lyg pasakų ragana. Garsusis Kaligulos pažadas savo arklį padaryti konsulu šiandien yra arti įgyvendinimo. Tai tarp kitų dalykų rodo išpopuliarėjusi „socialinės lyties" sąvoka.
Jos kūrėjų nuomone, žmogaus lytis yra ne prigimtis, o socialinis konstruktas, pramanas ir fantazija. Tai rodo jos panašumą į Kaligulos arklį. Žirgui taip pat neįprasta būti senato nariu, ir, galima sakyti, prieštarauja jo prigimčiai. Tik atsisakius prigimties supratimo net arklį galima padaryti senatoriumi.
Dabartiniai krikščionybės kritikai yra pusiau krikščioniškos erezijos išpažintojai. Pusiau, nes tik dalinai remiasi į krikščionybę. Pašalinus Dievą, politika virto sapnų įgyvendinimu. Bet kuria kaina norima paneigti tai, kas žmonėms atrodo savaime suprantama. Tai daroma remiantis iš krikščionybės pasiskolinta kito - anapusinio ir geresnio - pasaulio samprata.
Kito pasaulio ilgesys pasidarė toks stiprus, kad šis pasaulis paverstas nesibaigiančių eksperimentų objektu. Dejuojama dėl gamtos nualinimo, tačiau nematomas vis didėjantis sielos nualinimas. Kalbama apie nesėkmę patiriančią gamtos ekologiją, tačiau užmirštama sielos ekologija.
Niekas savo akimis nematė Dievo ir kartu niekas nematė Lietuvos konstitucijos preambulėje minimos tautos. Be iš krikščionybės pasiskolintos Viešpaties idėjos negalėtume kalbėti apie tautos suverenitetą. Katalikiškas tikėjimas lietuvius išmokė suprasti, kaip galima tikėti tauta. Katalikybę su savimi turėję moderniosios Lietuvos kūrėjai stipriai skiriasi nuo dabar jos neturinčiųjų. Nemažiau svarbi yra ir iš krikščionybės pasiskolinta asmens idėja. Apaštalas Paulius sakė, kad tik Dievas pažįsta vidinį žmogų.
Susidaro įspūdis, kad Dievo patraukimas į šalį sukuria daugiau politinių problemų, negu jų išsprendžia. Panašiai kaip kiekvienas žmogus turi mokėti į save pažvelgti iš šalies, visuomenei reikalinga Dievo perspektyva. Būtent ją Lietuvoje įtvirtino katalikybė. Praradę dieviškąją distanciją gyvenimo atžvilgiu, paskęstame nesibaigiančiuose ginčuose ir nesutarimuose.
Krikščioniškas tikėjimas rodo, kad paklusdami politinei tvarkai, piliečiai turi paklusti ne tik jai. Už kasdienių politinių sutarimų ir nesutarimų turi būti kažkas žymiai daugiau. Politinis gyvenimas nesusiveda vien tik į demokratinių rinkimų balsų skaičiavimą. Politika nėra aritmetika, nes už jos stovi sudėtinga ir paini žmogaus prigimtis.
Krikščionys visada kam nors trukdė, ir tai jiems yra įprastas dalykas. Sunku atpažinti krikščionį gatvėje, o kartais net ir bažnyčioje, nes jis yra vidinis žmogus. Kaip krikščionybė gali trukdyti tiems, kurie su ja nesusiduria sieloje? Ji trukdo turintiems sovietinį Dievo nebuvimo pažinimą ir bandantiems sukurti naują žmogų. Atrodė, žlugus Sovietų Sąjungai tai pasibaigs, tačiau kito pasaulio statyba niekaip nesibaigia.
Toliau nenorima suprasti, kad didžiausias ir neįveikiamas žmogaus priešas yra jis pats. Anksčiau tautą buvo norima išvaduoti nuo nedorybių, t.y. nuodėmės, dabar lieka tik politiniai tikslai. Krikščionybė, ir ypač katalikybė, šiame iki bukumo supaprastintame pasaulyje negali netrukdyti.
Būtų blogai, jeigu ji netrukdytų. Katalikų prisitaikymas prie kultūros nėra beribis. Norėdama patikti net sąmoningai kelią į ją ardantiems, Katalikų Bažnyčia gali pavirsti prisitaikėle. Kai universitetai pradėjo stovėti ne visuomenės priekyje, o jai pataikauti, žuvo jų autoritetas.
Ištrauka iš pranešimo, skaityto 2023 m. rugsėjo 7 d. Šiluvoje vykusioje nacionalinėje mokslinėje konferencijoje „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant".
