Ainis LIETUVIS: Spartako, Šliužo ir Vaišvilos sukilimai

(Tiesa, kaip ir būdinga provincijai, vyrai pliekiasi vežikų žargonu ir ultimatumais. Na, yra kaip yra. O reikėtų pasimokyti kad ir iš rafinuotų europiečių, kurie ir progos patylėti nepraleidžia, ir, norėdami, sugeba šypsena ir parinktu žodeliu tvarkingai pastatyti oponentą į vietą. Regis, mentalinė integracija į ES dar neįvyko. Kas, žinoma, turi ir savų pliusų.)

Bet grįžkim į pradžią, kuri, jei gera, reiškia pusę darbo. Ano, žemės referendumo architektas Pranciškus Šliužas referendumo paruošimui skyrė nei daug, nei mažai - trejus metus. Pamatą šis šviesios atminties žmogus (žemės ūkio specialistas, tikras, su didžiule patirtimi) sukonstravo puikų. Jeigu reikia 300 000 parašų, vadinasi, būtina rasti 1000 žmonių, kurie surinks po 300 parašų. Ne taip ir sunku, kai sudėtingą darbą suskaidai į dalis. Ir tik kai Pranciškus it pranciškonas savo kojomis apėjo ir savo liemeniu nusilenkė tam 1000 žmonių, tik tada jis išvedė savo kariuomenę į mūšio lauką.

Dabar, retrospektyviai žiūrint, tai buvo Spartako sukilimas prieš globalistinius vergvaldžius. Spartakiečiai iš pradžių triuškino Romos kariuomenę, ir prie jų jungėsi vis naujos pajėgos. Tačiau sistema greitai atsigavo, nes realūs galios svertai liko jos rankose - finansuojama kariuomenė, vergvaldžių ir jų žynių palaikymas, turtai. Netrukus Italijos slėniai buvo prismaigstyti kryžiais su nukryžiuotais sukilėliais.

Šis algoritmas vis atsikartodavo istorijoje. Nes materialinę jėgą gali įveikti tik kita materiali jėga. (Su retomis, Gandžio tipo išimtimis, nors šį beginklį žmogų netrukus nudūrė peiliu). Idėja, žinoma, irgi praverčia. Bet ne vien idėja žmogus gyvas.

Ką matome šįkart, dabartinio referendumo atveju? Jam nebuvo ruoštasi trejus metus. Matyt, smarkiai trumpiau, švelniai tariant. Kiek teko išgirsti nutekėjusios informacijos, labai tikėtina, kad dabar, parašų rinkimo laikui įpusėjus, surinktas ne itin įspūdingas jų skaičius. Labai tikiuosi, kad klystu šiuo klausimu, todėl tikrai laukčiau viešo šio galimo klaidinimo atitaisymo.

Dabartinio referendumo vadovai ėmėsi Napoleono taktikos. Svarbiausia - įsivelti į mūšį, o ten jau kaip nors. Galima ir taip. Juoba, kad dabar jau vėlu, dabar reikia tęsti parašų rinkimą. Nepaisant pažiūrų skirtumų. Žmonės įgauna patirtį ir žinių tik per realią veiklą.

Be to, reikia naudotis tomis konstitucinėmis teisėmis, kurias dar turime. Šiuo atveju - teise šaukti referendumus tuo metu, kai belstis į valdančiųjų širdis beprasmiška. Greitai tokių teisių gali nelikti, nes matome atitinkamus valdžios planus. Mūsų išsigelbėjimas - mūsų pačių reikalas.

P. S. Spartako, Šliužo ir Vaišvilos sukilimai nebus beprasmiški. Iš jų mokysis kiti. O Vaišvilai dar gali ir pasisekti.

Vito Tomkaus trigrašis: Mano manymu, sukilusių gladiatorių vadas Spartakas nėra vertas Zigmo Vaišvilos vardo: anas tik su vergvaldžiais dėl laisvės kovojo, o mūsiškis iš peties kerta ne tik mus pavergusiam seimui, bet ir savų juodadarbių parašų rinkėjams, jei tik kuris ne taip išsižioja. Ar taip besitaškydami savais žmonėmis mūsų Tautos vedliai neliks vieniši kovos lauke? Juk reikia tiek nedaug: kai kuriems per anksti išpuikusiems viršininkams, matantiems save net būsimais Lietuvos valdovais, ir ypač - "svečiams iš Vilniaus" tik vieną kitą gerą žodį savo pagalbininkams iš rajonų pasakyti ar net jiems viešai padėkoti ir jokio konflikto su jais nebeliktų. Patikėkit, kad karūna dėl to tikrai nenukristų!