1 nuotr.Katalikiška Lietuva mokė, kad mirtį įveiksime tikėjimu ir gailestingumu visiems (nors bažnyčioje būta ir lieka daug netikėjimo ir negailestingumo). Tarybinė Lietuva mokė, kad mirtį įveiksime atsiduodami idėjai kurti lygių ir laimingų visuomenę (nors komunistų vadovybėje ilgainiui mažai beliko lygių ir atsidavusiųjų). Kapitalistinė Lietuva moko, kad mirtis yra tavo problema. Spręsk ją pats.
Nemoki jos spręsti, nes neturi tam išsilavinimo, kadangi ubagas? Eik nusipirk žolytės.
Prastas, žinoma, receptas, nes žmogus - visuomeninė būtybė. Šimtus milijonų metų mūsų protėviai gyveno bandomis. Tai nieko gėdingo. Nes tik taip jie išliko. Tai - biologijos faktas. Jis koduotas genetikoje. Todėl laimingu žmogus gali tapti tik bendruomenėje - ar pagoniškoje, ar katalikiškoje, ar socialistinėje, ar dar kurioje nors. Mirtį jis įveikia darbu tai bendruomenei. Mirties jis negali įveikti vienas. Vienas - tai mirtis. Bendruomenė - tai gyvenimas.
Ko neišpręsi tu, išpręs ji, jei ne dabar, tai vėliau. Ir tu būsi prie to prisidėjęs.
Norint įveikti problemą, reikia pakilti aukščiau sąlygų, kurios ją sukūrė. Tu jauti nerimą dėl kažko? Dėl mirties? Pakilk aukščiau. Gyvenk ne savimi, gyvenk bendruomene. Ignoruok sistemos reklamą, gundančią siekti tik asmenininės laimės.
Nes tai ir yra mirtis.
