1 nuotr.Kodėl mes, lietuviai, esame tokie ramūs tokiais neramiais laikais? Ar dėl slopinančių šiaurietiškų orų? Dėl katalikybės, skiepyjusios romumą? O gal mes jaučiamės per maži šiame pasaulyje, todėl ir kuklūs? Ar pasireiškia kaimo bendruomenės inercija?
Net ir mūsų jaunimas toks - tuo tarpu visais laikais visuose kraštuose istoriją kūrė jauni žmonės. „Jie buvo per jauni, tad jie nežinojo, kad tai įvykdyti neįmanoma - todėl ir įvykdydavo."
Gal dar todėl mūsų jaunimas prislopęs, kad neidealistiškas. Idealai išrauti su šaknimis, ir į ta duobę yra įmestas jaunimas, kad kaparnotųsi kartu su kurmiais ir sliekais. Jei tik galvą iškiši, tuoj nušienaus eurokomjaunuolių žoliapjovė.
Pabudome - ir keikiamės? Negi reikės karšto irakiečių, afganų ir kitų atbėgusių pabėgėlių kraujo, kad kraujomaišoje atsirastų tamsesnio gymio tadai blindos ar varpininkai?
„Esu viso labo tik vilties pardavėjas", - sakydavo Bonapartas. (Kilęs, beje, iš mikroskopinės, superprovincialios Korsikos.)
Tik vilties. Ir nieko daugiau.
Jaunime, kur tava drąsa, valia ir savigarba? Kiek daug aplinkui senių jaunais veidais.
Negi teks seniams raitotis rankoves?
