Atmetus įžangas, kaip turime vertinti antrąją Vito Tomkaus, Audriaus Butkevičiaus ir Arvydo Juozaičio diskusiją apie būdus paimti valdžią Lietuvoje? (Video „Po „Respublikos" vėliava" (2).)
Vyrai skirtingai supranta, kaip tai padaryti. Ir tai yra blogai, nes jie gali nejučia suvilioti ir pamesti mases. V. Tomkus pasisakė už stiprią, šeimininko ranką. Jei gerai supratau, jis įsitikinęs, kad Lietuvą apraizgiusius ir ją smaugiančius globalistų bei korupcionierių tinklus išardyti galima tik suspaudus valią į vieną kumštį. Nacionalinio ir antikorupcinio išsivadavimo judėjimas neįmanomas be stipraus politinio centro, kurio ašį įkūnytų stiprus prezidentas. Papildydami V. Tomkų, pridurkime, kad stiprų prezidentą turėtų stipriai kontroliuoti tauta, per dažnesnius referendumus.
Karo ekspertu (beje, kur jis kariavo?) pristatytas A. Butkevičius stojo priešingon pusėn. Kas yra šiek tiek keista. Nes politika yra karo tąsa kitomis priemonėmis. O kare kaip kare. Tai sena kaip pasaulis tiesa. Jei A. Butkevičius nespėjo jos apmąstyti, porą metų iš esmės už politinę veiklą praleidęs Lukiškių kameroje, tuomet sunku komentuoti. Jeigu karo vadas, kaip siūlo Audrius, ims dalinti kažkokius pajus savo aplinkai (esą taip elgėsi vienas skandinavų karalius, kad gautų aristokratų palaikymą ir stabilumą), tai jis juos iš karių pavers spekuliantais. Būtent todėl Švedija iš regioninės imperijos ir susitraukė iki mažos, apsnūdusios šalies, beje, smagiai, spekuliantiškai pakolaboravusios su naciais, o dabar ji turi didžiulę imigracijos problemą.
Senutėje Anglijoje studijavęs Audrius argumentavo, kad diktatorius (V. Tomkaus terminas) būtinai ims dorotis su oponentais. Vėl gi - priklausymas nuo demokratinės Seimo daugumos absoliučiai nesutrukdė Seimo pirmininkui susidoroti su Audriumi... Demokratija dorojasi su oponentais neblogiau nei diktatūra, o gal ir geriau - nes rafinuočiau ir subtiliau. O tai reiškia šlykščiau. Demokratija, pripažinkime, yra persunkta melo. Mums primestas anglosaksų liberalios demokratijos modelis yra toks pat autoritarinis. Tik labiau iškrypęs, nes veidmainiškas. Dekoracijomis (prasčiokams) papuošto voratinklio centre vis tiek sėdi vienas voras, pas kurį patarimo ir direktyvų ateina nusilenkti voriukai. (Be to, nepamirškime, kad liberalios demokratijos šiame amžiuje tiesiogine prasme išnaikino šimtus tūkstančių, jei ne milijonus irakiečių, afganistaniečių, libaniečių. Nieko asmeniško - tik biznis. Pajų poreikis savo aplinkai.)
Filosofas ir literatas Arvydas Juozaitis atsidūrė tarp dviejų barikadų pusių. Viena vertus, Arvydas teisus, kad vadovas privalo būti moraliniu autoritetu. Tačiau perdėm poetiškai skambėjo jo siūlymas, kad šaliai vadovautų kunigo tipo žmogus. Naujasis Valančius ar tėvas Stanislovas. Politikoje taip nebūna. Tiesa, esama teokratijų, kur išties valdo klerikai - tačiau tam reikalinga, kad šalyje dominuotų kuri nors viena religija. Mūsų regione tie laikai praėjo ir nepanašu, kad artimiausiu laiku sugrįš. Džiugina tik tai, kad Arvydas iš esmės pripažino, jog globalistus įveikti gali tik visiškai idėjai atsidavęs žmogus - drąsus, sąžiningas, tvirtas. Idėjinis. Tiksliau, tokių žmonių grupė.
Bet kad ji atsirastų ir tvirtėtų, pirmiausia reikalingas ilgas ideologinis, o tada ir organizacinis darbas. Deja, apie ideologiją trys diskusijos dalyviai nekalbėjo. Jie kalbėjo apie metodus, lyderius, schemas. Visa tai gerai, bet turi būti ašis - idėja, išplėtota iki idėjų sistemos. Esamą sistemą gali įveikti tik kita sistema. Tai - kaip du kart du - keturi. Todėl prašymas vyrams - nebekalbėkite maodzedūniškais „didžiojo šuolio" terminais, esą jūs nusiteikę po trejų metų Seimo rinkimuose gauti 51 procentą balsų, o jei ne, tuomet tai laikysite pralaimėjimu. Kare nebūna, kad dar net partizaninių būrių nesubūrę žmonės laimėtų frontalinį mūšį su kol kas keliariopai stipresniu - ir dar tarptautiniu (!) - priešu.
Kai LDDP 1992 metais laimėjo daugumą, ji turėjo dar stiprią partinę struktūrą, totalų ūkio krachą kaip foną, jokių konkurentų opozicijos stovykloje, įgrisusią Landsbergio valdžią - ir dar labai, labai naivią posttarybinę liaudį. Tai iš esmės buvo antrasis valstiečių sukilimas po 1936-ųjų, nes 1992 metais kaimas buvo teisėtai pašiurpęs nuo Landsbergio chunveibinų. (Beje, gerbiami Vitai, Audriau, Arvydai - LDDP turėjo ne menkesnį jūsų dabar siūlomą „tautos žiedą", nei Sąjūdis - vien ko verti buvo filosofas Jokūbas Minkevičius arba fizikas Juras Požela vyresnysis. Ir ką?...)
Dabar liaudis nebe ta. Per 30 metų sistema išskaidė mus, paskleidė efektyviausią - susvetimėjimo nuodą. Susvetimėjimo pagrindas yra dvigubas. Materialus ir idėjinis: socialinė ir ekonominė nelygybė - plius moralės krachas. Ypač pasireiškiantis nelygybe prieš įstatymą. Vieni skursta ir dar gauna skuduru per veidą, jei ieško teisybės. Kitiems lyja ES pinigų lietus, ir todėl jiems lankstosi teisėsauga. Valdo pinigas. Ne žmogus. O privalo būti lygiai atvirkščiai. Ir bus. Istorija rodo, kad neteisybės ilgai tęstis negali.
Todėl nesvaikime apie naujuosius baltijos kelius. Kelias vienas - šaltakraujiška kova. Ilga, planinga, sunki. Iki pergalės.
Žinoma, teoriškai Vilniuje gali susirinkti 50 000 minia prieš valdžią. Pagal visas pasaulines schemas, nepilnų trijų milijonų gyventojų valstybei šis skaičius būtų beveik pakankamas priešlaikiniams rinkimams. Beveik, nes apie tai spręstų vis tiek pats Seimas. Be to, šiandien tokius rinkimus pagal apklausas laimėtų socialdemokratai. Kas pasikeistų?...
O miniai net ir susirinkus, reikalinga patvari politinė organizacija, kuri ją kreiptų. Patvari politinė organizacija gali atsirasti tik aplinkui vienijančią idėją. Atraskime vienijančią idėją. Dėl kurios verta gyventi. Ir nebus gėda prieš anūkus. Išguldykime ją ant popieriaus. Paskelbkime ją kaip vėliavą. Ir pakvieskime būtent aplink ją, o ne aplink schemas, vienytis visus šalies patriotus.