1 nuotr.Kritikuoti kitus lengva, save sunku, o pasitaisyti po savikritikos - sunkiausia. Sakoma, stipriausi žmonės daro tai, kas sunkiausia. Tad pabandykime. Kritiškai nužvelkime save, turiu omenyje nesisteminę opoziciją (opoziciją ne sistemos dalims, o visai sistemai). Tokiai opozicijai save juk priskiria ir „Respublika", ir daugelis mūsų, jose pasisakančiųjų. Drąsiau įvardinkime mūsų silpnąsias vietas.
1. Plano nebuvimas
Esame margesni už vaivorykštę. Jeigu pasiklausinėtume savame rate, kokios norime antisistemos - taigi mūsų trokštamos tvarkos - išgirstume vieni iš kitų tai, ko negirdėję. Vienijamės „prieš", o ne „už". Žinoma, bendras priešininkas vienija. Bet pastumti jį negana. Sugriovus, reikia statyti. Kur naujo statinio planas? Atrodo, nėra net plano pasidaryti planą... „Respublika" pakvietė siūlyti pavardes, kurios taptų nesisteminės opozicijos štabo nariais. Geriau negu nieko, bet panašu į grožio konkursą: „Man labiausiai patinka šis, tas ir ana." Šią idėją verta papildyti sąlyga: kiekviena pavardė ateina su 3-5 puslapių planu, kurį aprobavo jos palaikymo komanda, kurioje yra kaip minimum 100 narių. Galima su parašais ir asmens kodais, kad be Gogolio mirusių sielų.
Tai jau būtų kiek rimčiau. Tada ateitų ne tik pavardės - atžygiuotų komandų planai. Gimę jei ir atskirose genialiose galvose, tai bent jau paskrudinti kolektyvuose. O tuomet - lai sužydi, anot Mao, tūkstantis gėlių - tūkstantis (Lietuvoje pakaks ir 10) apskritųjų opozicijos stalų, prie kurių ginčuose lai kaunasi ne apskritieji veidai, o keturkampiai (A4 formato) planai. Penkmečio planai kaip minimum. O dar geriau dešimtmečio, arba naujo trisdešimtmečio. Nes jeigu mes nejuokaujame vis kartodami, jog lietuvių tauta nyksta (o mes nejuokaujame), tai, atleiskite, matuoti savo uždavinius artimiausiais rinkimais būtų nei padoru, nei protinga.
Nes, tarkime, mums staiga pavyksta pirmasis šturmas - ir po trejų metų (o gal ir greičiau) turime frakciją Seime. Ar jos nariai tvirtai žinos, ką jie ten veiks jau pirmąją darbo (misijos) dieną? Ir ne tik pirmuosius 4 metus, bet galbūt visus 40 metų, kai teks klajoti po Landsbergių paliktą dykumą. Ar jie liks vieningi, kai šimtas velnių gundys juos dykumoje šimtais pagundų? Jeigu šie žmonės jau šiandien nebus tam ruošiami, jie netruks skilti. Jeigu neturės kelrodės žvaigždės, jie smigs smėlynuose. Ir smigimas tas bus skaudesnis, nei jokios mūsų frakcijos Seime nebuvimas iš viso. Nes tai reikštų susikompromitavimą.
2. Neapmalšintos ambicijos
Kuo mus lenkia "tradicinės" partijos? Mes jas keikiame, peikiame, smerkiame - o jos sau laimi vienus rinkimus po kitų. Ir laimi, ir laimi, ir laimi. 30 metų laimi (su retom išimtim). Ir greičiausiai laimės dar 30 metų, nes taip vyksta ne tik Lietuvoje. Ne tik todėl, kad jos turi biudžetinį finansavimą, o mes ne. Lemia toks mažytis, nepastebimas dalykas, kaip... partijos narių disciplina - tiek eilinių narių, tiek ir neilinių vadų. Laimi ne atskiri pavieniai genijai, ne skambios pavardės, kuriomis trykšta nesisteminė opozicija, o mažiau genialūs, bet labiau disciplinuoti « tradiciniai » vadovai, kurie veda paskui save ne tokias genialias, bet gana disciplinuotas mases. Beje, manote, tos masės ir įvairios jų frakcijos neturi savų, ambicingų lyderių? Dar ir kiek.
Bet tie lyderiai išmoko apmalšinti savas ambicijas. Apsimalšina - ir visiems nuo to geriau. Mokykimės iš priešininko. Perimkime jo ginklą. Antraip - arba vėl 2,5 procento per Seimo rinkimus, arba - net juos laimėjus, mūsų laukia skilimas į 2-3 priešiškas frakcijas. Užtat su labai skambiomis pavardėmis. Tai būtų susinaikinimas. Vien dėl neapmalšintų ambicijų. Beje, viena iš jų apraiškų yra išankstinių sąlygų kėlimas kitiems dabar, kai gali pavykti suburti nesisteminę opoziciją. « Petras blogas, nes jis su Lukašenkos ūsais - todėl su juo prie vieno stalo nesėsime. » Tai sėskitės į balą, ponai. Ji jūsų laukia. Su varlytėmis ir kitais besipučiančiais gyviais.
3. Diplomatijos stoka
Mums trūksta diplomatijos. Politika be diplomatijos - patiekalas be druskos. Neskanus visais atžvilgiais. Tiksliau: jokia politika be diplomatijos neįmanoma iš principo. O politika yra amžinos derybos. O pabandykite derybose - be diplomatijos. Su žmona prie kuklaus pusryčių stalo. Su partiečiais prie dar skurdesnio pietų stalo. Su kitais iškiliais opozicionieriais prie paskutinės vakarienės stalo, nors ir jauti, kad nemažai kas iš Vito Tomkaus dabar ieškomų 12 opozicijos apaštalų gali neatlaikyti, kuomet durin pasibels žmogus su šautuvu. Bet vis tiek deriesi, nes derybos ir yra politika, o kitų žmonių nėra, nebent tu juos pagimdysi, bet tu negali jų pagimdyti staigiai, net jei ir pakeistum lytį, nes embrionai ilgai bręsta pilve ir už jo ribų, o veikti reikia dabar.
Prašau atleisti už banalų klausimą, bet kas yra svarbiausia derybose? Ne pristatyti savo poziciją, o suvokti savo interesą - ir lėtai, užtikrintai judėti jo realizavimo link. Suvokiant, kad derybų partneris irgi, žinote, turi savo interesą (kaip nebūtų keista). Politika yra interesų derinimas, siekiant savo intereso maksimalaus realizavimo. Ne totalaus, kaip nori dažnas iš mūsų, bet maksimalaus. O toksai realizavimas neįmanomas be kompromisų. Gi mūsuose kompromisas suvokiamas kaip silpnumas. Štai kur problema. Lietuviškiau tariant, diplomatija yra išmintis (atkreipkite dėmesį, žodis "išmintis" itin retas svečias mūsų žodyne. Patys jį išvijome, o paskui stebimės pasekmėmis).
Taigi, nesisteminė opozicija turi tris esmines ydas: ilgalaikio plano stoką, neapmalšintas vadų ambicijas ir mažokai diplomatijos. Svarbiausia tai pripažinti. Tuomet galima idėjų margumyne užčiuopti kelrodę ir paversti ją planu. Tam reikia ne vieno, ne dviejų ir ne trijų ginčų iki paryčių. Reikia laiko. Per kurį, beje, kiekvienas lai papildomai dirba su savimi, individualią ambiciją perlydydamas į kolektyvinę. Asmeninė ambicija yra niekas, kolektyvinė ambicija - viskas. Tada, žiūrėk, ir diplomatijos rasis daugiau.
Vito Tomkaus trigrašis: Sutinku, kad kritikuoti lengviau, bet valdžią liaupsint pelningiau! Nemanau, kad žmogaus išvaizda nieko nereiškia. Jeigu gimei su arklio galva, tai jau geriau ekrane ir nesirodyk: rašyk anonimiškai, kaip, pavyzdžiui, pats, Ainiau, darai. Juk daugumai maloniau, kai jo mintis bei lūkesčius išreiškia ne tik protingas, bet ir simpatiškas žmogus. Argi nebuvo pasirinktas į prezidentus "aukštas ir gražus"? Argi nesudievintas buvo LKP CK sekretorius Algirdas Brazauskas, kuris buvo vyras "iš liemens ir iš stuomens"? Manai atsitiktinai iš mitingų LRT ir kt. teleteve demonstruoja prasigėrusius snukius, kuriuos patys ir suorganizuoja. Nes žino, kad atgrasiam žmogui net nereikia išsižioti norint būti atgrasiam. Todėl ir stengiuosi suburti po "Respublikos" vėliava ne tik protingus, bet ir simpatiškus žmones. Tokias moteris kaip - Goda Juocevičiūtė, Jolanta Blažytė, Živilė Pinskuvienė, Ligita Juknevičiūtė, Diana Veleckienė... Su vyrais sekasi sunkiau, nes man jie visi negražūs. Rinksiuosi užsimerkęs:)
