1 nuotr.Šiandien - 200 metų nuo genijaus gimimo. Fiodoras Dostojevskis gimė lapkričio 11 d. (1821 m.). Beje, jo protėviai atsikraustė Rusijon iš Ukrainos, tada buvusios mūsų, LDK - taigi Fiodoras yra ir mūsiškis. (Daugiau tokių mūsiškių, skirtingai nuo Rūtos Vanagaitės atkapstytų jos to paties pavadinimo knygoje. Tiesa, šių laikų masteliais Fiodorą galima būtų apkaltinti ir antisemitizmu - "Rašytojo dienoraštyje" jis pliekė žydus.)
Kuo svarbus šis žmogus? Jis nėrė į žmogaus gylį.
Mat už tada populiarėjančias demokratines pažiūras jau buvo nuteistas mirti, ir tik likus kelioms minutėms iki egzekucijos atskriejo žinia - mirtis keičiama į katorgą. Tos mirties laukimo akimirkos kainavo jam daug, bet davė dar daugiau. Tada - 4 metų katorga su recidyvistais. Po jos jis metė jaunystės idealus ir ėmė tirti žmogų. Nepabijojo Rusijos miesčionijai mesti tokią mintį - "anie recidyvistai yra geriausi Rusijos žmonės..." Kodėl? Nes jie drąsūs, jie kitokie. Jie tikri, o ne erzacai. Nebijo būti savimi.
F. Dostojevskio kūrybos kulminacija (mano kukliu vertinimu) - intarpas romane » Broliai Karamazovai », pavadintas "Didysis Inkvizitorius". Jėzus grįžta žemėn, į XV amžiaus Seviliją, kur liepsnoja inkvizicijos laužai. Ima skelbti meilę, kaip gi kitaip. Jį, aišku, suima. Jį, aišku, kalina. Kameron užsuka senas vyskupas. "Kam tu grįžai? Mes gi taip viską gerai susitvarkėme. Žmonės - buki gyvuliai. Jiems nereikia tavo tiesos. Nereikia jiems laisvės. Mes juos puikiai valdome per baimę, per mistiką, per duoną ir žaidimus. Dink, arba nukryžiuosiu!" Kristus tyli. Tada prieina prie sudžiūvusio senior ir... pabučiuoja.
Dostojevskis buvo pranašas, kai pranašų ir religijų laikai smego gilyn į istorijos archyvą.
Atvirai metęs visuomenei kraupią tiesą, kad nėra jokių amžinų tiesų - ir todėl teisus yra kiekvienas! - galop jis prigludo prie Kristaus kojų. Galop, prieštaraudamas pats sau, autoritetu pasirinko jį. Galop vis tik autoriteto jam prireikė. O gaila...
Estafetę iš jo perėmė Friedrichas Nyčė. Šis, kaip tikras germanas, ėjo iki galo. Nėra jokių galutinių tiesų - ir taškas. Įrodykite, kad yra kitaip. O jei yra taip, tai aš, Žmogus, aš pats sau karalius - ir eikite visi velniop.
Jis baigė beprotnamyje. Ar dėl progresavusios nervų ligos, ar dėl persitempimo. Ne - dėl to, kad savo individualizme nuėjo iki galo. Kūrė jis vienas, užsidaręs. Atomas.
Be abejo, Žmogus skamba išdidžiai! Be abejo, Žmogus yra alfa ir omega. Ir viskas glūdi jame, jo prote ir jo vaizduotėje - kol neįrodyta kitaip. (O, man regis, dar neįrodyta kitaip. Gal vėliau kas įrodys.)
Atsakymas Fiodorui - aukščiausias tavo autoritetas yra tavo paties sąžinė.
Atsakymas Friedrichui - žmogus-individualistas yra vakardiena. Naujasis Žmogus tegali būti Žmogus-Bendruomenininkas.
Arba jo tuoj neliks išvis.
