1 nuotr.Artimiausią tarptautinės politikos (o todėl ir Lietuvos) ateitį pirmiausia lems JAV ir Kinijos kova dėl pasaulio lyderės vaidmens. Kelios kitos šalys arba nebegali, arba nebenori varžytis dėl šio titulo. Tačiau jos gali lemti kovos baigtį. Prie galinčiųjų varžytis dėl vadovavimo, bet nenorinčiųjų priskirtina Rusija. Kad ji tai gali, paliudijo XX amžius. Ir šiandien Rusija turi materialius išteklius lyderystei. Tačiau ji neranda idėjos. Kol kas.
Mat JAV yra milžinas molinėmis kojomis. Rasinės, ekonominės ir kultūrinės prieštaros Amerikoje pasiekė virimo temperatūrą. Kai kurie Amerikos tyrinėtojai kalba apie pilietinio karo prieangį. Gimusi kaip šalis, kur galima „užsikalti pinigo", ji ir žlunga kaip šalis, pastatyta vien ant pinigo. Galop, neįmanoma gi amžinai siurbti viso pasaulio resursus ir tikėtis, kad pasaulis tau plos.
Kovoje dėl pasaulinės lyderystės Amerikai jau senokai pirštinę metė Kinija. O itin svarbiame regione - Europoje - savas įtakos zonas atsikuria Rusija. Svarbu tai, kad Rusija ir Kinija (bent jau kol kas) nėra konkurentės tarpusavy. Rusijai gyvybiškai svarbu išstumti amerikiečius iš Rytų Europos, iš kur Rusijos link pajudėdavo tai Napoleono, tai europiniai Hitlerio pulkai, o dabar čia pučiasi NATO bazės. Gi Kinijai rūpi išrūkyti amerikiečius ir jos papilvės, iš Kinijos jūrų teritorijos. „Mano priešo priešas yra mano draugas" - ši sena tiesa tebegalioja.
Kinija ir Rusija nesutinka su globalistiniais Vakarų siekiais. Nes tai yra neokolonializmas. Rusai ir kinai nenori tapti JAV kolonijomis, kokiomis tapo vadinamojo laisvojo pasaulio šalys (tarp jų ir mes). Jiems tai neapsimoka ir egzistenciškai, nes reikštų tūkstantmečių civilizacijų pabaigą. Ir pasidavimą šaliai (JAV), kuri teskaičiuoja vos 250-uosius savo egzistavimo metus.
Daugelis Amerikos tėvų-įkūrėjų buvo protestantai-fanatikai, tikėję savo šalies dievišku išskirtinumu ir misija „nešti gėrį" visam pasauliui. O socialinę nelygybę jie laikė Dievo valios apraiška. Be to, šiandien jau gerokai mutavusio protestantizmo esmė yra begalinė individualistinė laisvė - iki kraštutinumų. Amerikai būdingas ir atviras pinigo kultas.
Niekur kitur pasaulyje pinigas nebuvo ir nėra iškeltas į atviro kulto objektą. Net Vakarų Europoje pinigas nėra taip garbinamas, kaip Amerikoje. Todėl pasaulyje netrūksta valstybių, kurios stoja prieš JAV vyriausybę ir siekia išsivaduoti iš kolonijinių jos užmačių. Antai ir Vokietija, nugalėta ir todėl ilgai buvusi ištikima Vašingtonui, ieško kelių atsikratyti jo protektorato ir mezga prekybinius saitus su Kinija ir Rusija.
Tokiame kontekste Europos Sąjungoje ir NATO toliau ryškėja skilimo ženklai. Didžioji Britanija suskubo palikti ES. Dabar joje pirmaisiais smuikais griežia Vokietija ir Prancūzija. Jų elitas siekia atgauti savo šalių suverenumą ir todėl bando kurti Europos federaciją, kurios branduolį sudarytų Vokietija, Prancūzija, Beneliuksas, Šiaurės Italija ir dar kelios Vakarų Europos mentaliteto šalys, o tuo pačiu - ekonomiškai itin priklausomos nuo Vokietijos. Vokietija yra ES ekonominė metropolija ir būtent todėl aplink ją, kaip saulę, suksis kitos, ypač mažesnės ES šalys.
Tačiau Berlynas ima suvokti, kad dabartinė ES tampa jam našta. Mat mažos ES šalys vetuoja Berlyno norą sukurti ES federaciją, kurioje dominuotų Berlynas. Vokietija supranta, kad jai geriau sukurti naują, glaudžią ir tikrą europinę sąjunga su jos artimiausiomis kaimynėmis į Vakarus nuo Reino. O visas kitokio, Rytų Europos mentaliteto valstybes Berlynui geriau palikti už politinio borto, bet toliau išlaikant jas kaip rinkas Vokietijos pramonės produkcijai. Juk tos mažos valstybės ir taip neturės kur dingti be Vokietijos, jeigu nenorės pakliūti kurių nors kitų didžiųjų valstybių įtakon. Be to, jos nebetrukdytų Vokietijai toliau tiesti ekonominius tiltus su Rusija (žaliavos) ir Kinija, Azija (rinkos). O šiandien būtent Lenkija, Baltijos šalys, kartais Čekija ar Bulgarija trukdo tai daryti, vetuoja, nes jos yra JAV įtakos zonoje. (JAV niekada nebuvo suinteresuota auginti ES kaip konkurentą.)
Tad artimiausiais metais, matyt, stebėsime lėtas, bet būtent todėl ir užtikrintas Berlyno pastangas kurti naująją, tikrąją Vakarų Europos Sąjungą, kuri pamažu politiškai atsiribos nuo Rytų Europos, bet išlaikys jas kaip savo rinkas.
Tiesa, JAV iki savo kaip imperijos pabaigos išlaikys esminį įtakos kozirį bet kurio pavidalo europinei sąjungai - NATO. Šis blokas, kuriame visiškai dominuoja JAV karinė galia, yra ne tik saugumo skėtis europiečiams, bei ir saugumo dangtis. Šiuo dangčiu Amerika marinuoja bet kokius europiečių politinio savarankiškumo daigus. Jungtinė Europa negali būti suvereni, kol jos šalys yra NATO sudėtyje. O iš NATO išeiti savanoriškai niekas, suprantama, neleis. Perfrazuojant žinomą posakį, tam ir yra visos liberalios partijos Europoje, kad Europa niekada neišstotų iš NATO.
Berlynas ir Paryžius, taigi ir Europa atgaus suverenitetą tik tada, kai žemėlapyje nebeliks tokios valstybės, kaip JAV. Kai ji arba skils po vidinių konfliktų. Arba smarkiai nusilps, aplaužiusi ragus susidūrimuose su Rusijos-Kinijos aljansu, tarkime, ties Taivano sala.
Kurią globoti imasi buka Lietuvos vyriausybė, atlikdama provokatorės rolę.
„Du dalykai yra beribiai - visata ir bukumas. Tiesa, dėl visatos tai nesu iki galo tikras", - sakė Albertas Einšteinas.
