Suteikia jėgų, leidžia pajudėti

Du žirgai su savo raiteliais ramiai žengia maniežo ratu. Raitelius prilaiko, iš vienos arba abiejų pusių, specialistai. Tą vakarą, kai lankėmės Kurtuvėnų dvaro žirgyne, žirgai dirbo su Šiaulių apskrities sergančiųjų išsėtine skleroze draugijos žmonėmis. Jų vedliais tapo dvi Kauno kolegijos ir Šiaulių universiteto studentės.

Aušrą iš vežimėlio ant žirgo užkelia keltuvas. Hipoterapijos veteranė Liberija ramiai stovi ir laukia savo raitelės. Ji vienintelė iš žirgų į keltuvą nereaguoja.

Draugijos pirmininkė Zita Sokolova pasakoja, kad atvyksta į hipoterapijos užsiėmimus autobusiuku, iškart po aštuonis žmones. Moteris džiaugiasi, kad šiose procedūrose gali pajudėti, atpalaiduoti raumenis.

„Toks jausmas, kad skrendu“, - sako kita sunkiai vaikštanti draugijos narė, sėdėdama ant žirgo.

Vieną iš raitelių prilaikanti Šiaulių universiteto sveikatinimo hipoterapijos ir sporto centro direktorė Agnė Savenkovienė kalba, kad su išsėtine skleroze sergančiomis moterimis susitinka ketvirtą kartą. Iš pradžių buvo didelių abejonių. Dabar jos jau nori, laukia užsiėmimų.

Ant kito žirgo, Bučinuko, sėdinčią moterį prilaikanti viena iš hipoterapijos pradininkių Kurtuvėnų dvaro žirgyne vyresnioji specialistė Jurgita Rutkienė pasakoja, kad viena pirmųjų tam tikslui įsigyta Liberija yra ypatingos drąsos ir proto žirgas. Ja visiškai galima pasitikėti. O jos tvirta ramybė buvo išbandyta užkėlus ant balno vilkšunį Torį.

„Liberijai buvo tas pat, bet Toriui nepatiko. Jis vis taikėsi nušokti“, - juokiasi Jurgita.

Hipoterapijai tinka tik ypatingi žirgai

Jurgita pastebi, kad hipoterapijai tinka toli gražu ne kiekvienas žirgas. Iš 35 Kurtuvėnų dvaro žirgyno augintinių, hipoterapijos užsiėmimams skirti 4. Iš jų vienas dar tik ruošiamas - po truputį, kad tik nepervargtų, kad tik jam neatsibostų. Kitą žirgą pratina prie keltuvo. Jis jo nebijo, bet jam smalsu atsisukti ir pasižiūrėti, kas ten vyksta.

„Paruošti žirgui reikia daug laiko. Žirgo veikla turi ribas. Jis negali visą dieną dirbti. Jis ne fiziškai pavargsta, o psichologiškai. Žirgas turi elgtis ramiai, o jo prigimtis juk kitokia. Jis gal norėtų bėgti, pasidairyti į šonus. Po užsiėmimų būna pavargęs“, - supratingai dėsto Jurgita.

Hipoterapijai skirtas žirgas turi būti ne tik ramus, bet ir taisyklingo eksterjero. Anot specialistės, hipoterapinis žirgas turi būti drąsus ir mylintis žmogų.

Ji prisiminė anksčiau turėtą Širmutę, kuri nemėgo suaugusiųjų. Tačiau kai ant jos nugaros paguldė mažytį vaiką su sunkia negalia, liko nustebinti.

„Tokio atsargumo žirgas, su tokia meile nešantis tą mažą žmogutį. Atrodo, pakelia koją ir galvoja, kaip čia pastačius, kad viskas gerai būtų. Kuo didesnė negalia, tuo labiau saugojo“, - pasakojo Jurgita.

Sukaupta mokslinė patirtis

Su Agne ir Jurgita prisiminėme hipoterapijos centro Kurtuvėnų regioniniame parke įkurtame žirgyne pradžią. 2007 metais buvo įkurta neįgaliųjų jojimo asociacija.

Oficialiai hipoterapijos centras atidarytas 2014 metais, pasirašius jungtinės partnerystės sutartį tarp Kurtuvėnų regioninio parko ir Šiaulių universiteto. Po dviejų metų jis buvo pervadintas Šiaulių universiteto sveikatinimo hipoterapijos ir sporto centru.

Agnė prisimena, kad tuo metu Europoje hipoterapija jau buvo nagrinėjama, atliekami moksliniai tyrimai, tačiau Lietuvoje tai buvo visai nedaryta.

Agnė didžiuojasi, kad centras papildė mokslinę bazę savais tyrimais. Čia buvo parašyti pirmieji šalyje moksliniai darbai šioje srityje.

Ji dirbo Seime sudarytoje darbo grupėje konsultante dėl teisės aktų, reglamentuojančių papildomą arba alternatyviąją sveikatos priežiūros paslaugą. Direktorė džiaugiasi, kad sausio mėnesį priimti įstatymo reikalavimai, kad nuo 2021 metų visi specialistai, norintys taikyti hipoterapiją arba bet kurią kitą papildomąją arba alternatyviąją sveikatos priežiūros paslaugą privalės turėti licenciją.

Agnė čia pat išdidžiai pareiškia, kad Jurgita prieš porą savaičių Čekijoje išsilaikė paskutinį egzaminą ir yra vienintelė licencijuota hipoterapijos specialistė mūsų šalyje.

Tokiam darbui reikia daug žinių

Jurgita Kurtuvėnų dvaro žirgyne sportavo, treniravo jojikus, dirbo administratore ir buvo nusiteikusi prieš hipoterapiją. Buvo neaišku, kaip elgtis su neįgaliais vaikais ar suaugusiaisiais. Tada jos paprašė padėti studentei Laurai, kuri neturėjo ryšio su žirgais.

Po truputėlį ji susižavėjo darbu su vaikais, papirko jų nesumeluotos emocijos.

Ji atvirauja, kad klientų dėkingumo sulaukia kasdien, nes jie atvyksta su duonos kepaliukais, morkomis, obuoliais ir taip atsidėkoja.

„Aš sumokėjau pinigus ir gavau paslaugą. Žirgui ne pinigai svarbiausia. Tėvelius bandau nuteikti, kad nereikia kilogramų morkų. Reikia, kad tas mažas raiteliukas prisimintų, kad jo laukia šitas žirgelis ir jam taip smagu būtų suvalgyti morką. Dažnai vaikas, ypač turintis negalią, įpranta, kad visas dėmesys ir rūpestis skirtas jam. O čia kažkas iš tavęs irgi laukia, žiūri dėkingom akim, šnarpščia patenkintas kramsnodamas tą morką. Mūsų žirgai tikrai paėdę, bet to reikia, kad pakeistų santykį“, - kalba žirgų „užkalbėtoja“.