Vos paaiškėjo, kad naują epidemiją, prasidėjusią Kinijoje, sukėlė nežinomas virusas, iškart kilo klausimas: „Iš kur jis atsirado?" Be tinkamo šeimininko dauguma virusų greitai žūsta: baltymų apvalkalas, kuriame yra jų DNR (arba RNR, kaip koronavirusų atveju), yra neatsparus temperatūrų ir drėgmės svyravimams, jį ardo chemiškai aktyvios medžiagos ir UV spinduliai, valgo bakterijos.

Virusine infekcija susergama tiesiogiai kontaktuojant su sergančiu žmogumi arba nešiotoju - žmogumi ar gyvūnu, arba kontaktuojant su jų skysčiais ar išskyromis, pavyzdžiui, krauju ar skrepliais. Todėl net įsisiūbavus Covid-19 epidemijai užsakinėti prekes iš Kinijos buvo visiškai saugu, nes šios ligos sukėlėjai neišlieka ilgiau kaip keletą valandų. Vadinasi, koronavirusas turi nedaug laiko persikraustyti iš vieno šeimininko į kitą. Todėl specialistai iškart pradėjo ieškoti kaltininko, nuo kurio viskas prasidėjo. Dauguma pirmųjų susirgusiųjų dirbo arba pirko produktus Uhano turguje, kuriame pardavinėjami įvairūs gyvi ir negyvi gyvūnai, taigi kandidatų netrūko - nuo žuvų ir gyvačių iki paukščių ir kiaulių.

Gauruotas pavojus: pelės, žiurkės, žiurkėnai

Prie perdavimo kelio iš graužikų žmogui geriausiai prisitaikė infekciniai agentai iš robovirusų grupės. Jų pavadinimas yra susijęs ne su robotais, o kaip tik su šiais žinduoliais ir yra kilęs iš angliško Rodent-Borne - „pernešami graužikų".

Robovirusų sukeliamos ligos neretai būna labai pavojingos. Pavyzdžiui, mirtingumas nuo Šiaurės Amerikoje paplitusio hantavirusinio kardiopulmonologinio sindromo viršija trečdalį bendro susirgusiųjų skaičiaus, o baisios Pietų Afrikos Lasos karštinės atveju - daugiau kaip pusę.

Mūsų platumose yra paplitęs graužikų platinamas robovirusas, sukeliantis galvos smegenų dangalų (choriomeningitas) ir audinių (encefalitas) uždegimą. Nežiūrint ūmios ligos pradžios, ši liga paprastai yra pagydoma. Manoma, kad infekcijos gamtinis rezervuaras yra laukinių graužikų populiacijos, bet ji gali būti perduodama ir naminių, įskaitant net nekaltus žiurkėnus. Jie ir patys serga šia liga, taigi augintinio sveikata būtina domėtis.

Gyvi švirkštai: uodai ir erkės

Kraujasiurbiai nariuotakojai žmogaus virusų požiūriu yra tik transporto priemonė. Juose daugintis ir susargdinti virusai negali, užtat saugiai tūno, laukdami tinkamos progos persikraustyti į kitą nešiotoją. Žmogui artimuose žinduoliuose išlieka ir vystosi tokie virusai, kurie tampa infekcijos rezervuarais. Įgėlęs beždžionei ar žiurkei, šikšnosparniui ar kitam žmogui, jų gauna ir kraujasiurbys. Patikima strategija padeda virusams išlikti gamtoje, vis suduodant žmonėms naujus smūgius. Būtent jie uodus pavertė žudikiškiausiais vabzdžiais per visą istoriją.

Tropiniai uodai Aedes platina ne tik bakterinę maliariją, bet ir visą puokštę virusinių infekcijų, įskaitant geltonąjį drugį, Zika infekciją, tiesa, ŽIV - ne.

Iš esmės pavojingi būtų ir visur mūsų platumose esančių uodų Culex įkandimai, tačiau čia tropinės infekcijos neturi galimybės sklisti iš gamtinio rezervuaro ir pasitaiko labai retai. Mūsų platumose kur kas pavojingesni yra erkių, kurios gali žmogui perduoti flavivirusus, gyvenančius nervų sistemoje ir sukeliančius encefalitą, įkandimai.

Oro pavojus: vištos ir laukiniai paukščiai

Naujos ligos protrūkio pradžia dažnai būna susijusi su kaimu. Žemės ūkio įmonėse žmonės ir gyvūnai kontaktuoja nuolat, sudarydami sąlygas virusams sąveikauti. Pavyzdžiui, viena iš gripo viruso padermių H5N1 atsirado XX a. 10-ajame dešimtmetyje, kai paukščių gripo sukėlėjas iš savo „giminaičių", susargdinančių žmones, perėmė dalį genų. XXI a. pradžioje šis paukščių gripas žmonėms tapo viena didžiausių pandeminių grėsmių, beje, toli gražu ne pirmąja.

Legendinis ispaniškasis gripas, siautėjęs baigiantis Pirmajam pasauliniam karui ir nusinešęs dešimtis milijonų gyvybių, taip pat buvo paukščių gripas. Gamtinis šių formų gripo rezervuaras yra vandens paukščiai, tarp jų ir plačiai paplitusios antys. Juo sirgti gali ir kiti vandens gyvūnai, taigi užsikrėsti paukščių gripu galima ir nuo neatsargiai nusičiaudėjusio banginio, ir nuo peršalusio kotiko.

Diversija užnugaryje: katės ir šunys

Kai kada viskas vyksta atvirkščiai, ir žmogaus virusai ima pulti gyvūnus. Štai šunys gali užsikrėsti parotitu (kiaulyte), o kai kurias gripo padermes šeimininkai gali perduoti katėms. Literatūroje yra net aprašyta mirtinų tokios ligos atvejų. Tačiau šiaip naminės katės retai perneša virusines infekcijas, nebent erkių platinamą encefalitą ir karvių raupus, palyginti nepavojingą infekciją, kuria kasmet suserga keli šimtai kačių šeimininkų.

Atskirai reikia paminėti pasiutligę, kuria gali susirgti beveik visi naminiai ar laukiniai gyvūnai ir, aišku, žmogus. Manoma, kad šios ligos sukėlėjas virusas gali sklisti iškart iš dviejų rezervuarų - gamtinio, kur gyvena tarp laukinių plėšrūnų, ir miesto, tarp valkataujančių ar tiesiog neprižiūrimų šunų ir kačių. Už organizmo ribų virusas ilgai neišlieka, užtat sergančio gyvūno organizme gali tūnoti mėnesius, nepasireiškiant baisiems baigiamiesiems simptomams. Todėl net geriausiai išauklėtas šuo, vaikštinėdamas ir bendraudamas lauke, gali užsikrėsti, o netrukus tapti pavojingas ir šeimininkui.

Infekcijų inkubatoriai: šikšnosparniai

Nors ir panašūs į peles, ši žinduolių grupė evoliuciškai yra gerokai artimesnė kanopiniams nei graužikams. Rankasparnių prisitaikymas skraidyti ne tik pakeitė jų išvaizdą, bet ir pavertė juos idealiais daugybės galingų virusinių infekcijų „inkubatoriais". Šikšnosparniai yra judrūs, jų arealai persidengia, užtikrindami nuolatinius kontaktus su giminingų rūšių atstovais. O gyvena rankasparniai gana ilgai, gausiais ir glaudžiai susijusiais būriais. Nekeista, kad jų imuninė sistema tapo labai atspari virusinėms infekcijoms, ir čia, tarsi treniruočių poligone, jos rengia naujus puolimus.

Šikšnosparniai gali būti praktiškai bet kurios iš aukščiau minėtų ligų šaltinis, iš viso platinti per 60 virusų, pavojingų žmogui. Būtent iš jų 2002-2003 m. paplito atipinės pneumonijos pandemija, kurią sukelia koronavirusas SARS. Artimas šio viruso giminaitis yra ir SARS-CoV-2, naujo protrūkio 2019-2020 m. kaltininkas. Kol mokslininkai aiškinosi šio viruso kilmę, nuskambėjo net hipotezės, kad SARS-CoV-2 yra kilęs iš gyvačių virusų. Tačiau dėl reptilijų ir žinduolių esminių skirtumų tai vargu ar yra įmanoma. Labiau tikėtina, kad būtent rankasparniai dar kartą apdovanojo žmones pavojingu koronavirusu. Ir visai tikėtina, kad panašus scenarijus kartosis dar ne kartą.

Šiuolaikiniame pasaulyje gyventojų tankumas yra labai didelis. Žmonės vis dažniau įsiskverbia į atokiausius laukinės gamtos kampelius. Krovinių ir keleivių gabenimas jungia tolimus žemynus. Gyvulininkystė skatina atsparesnių infekcinių agentų vystymąsi. Dėl to naujų (kaip sako epidemiologai - emergentinių) ligų atsiradimas tampa beveik neišvengiamas. Galbūt prie jų tiesiog reikės priprasti.

Virusai - labai specializuoti parazitai: kai kurie iš jų yra tokie išrankūs, kad gali pulti viršutinius kvėpavimo takus, bet nebūtinai pakenks žarnynui. O jau virusas, prisitaikęs prie tam tikros rūšies šeimininko, juo labiau ne visada yra pavojingas kitiems gyvūnams.

Šuniukai dažnai serga šunų gripu, kuris visiškai nepavojingas jų šeimininkams. Tačiau net neva nepavojingas kontaktas gali būti susijęs su slapta grėsme. Nuolatos mutuodami, keisdamiesi, rekombinuodamiesi virusai dažnai įgauna naujų savybių ir jomis keičiasi, vieni kitiems perduodami atitinkamus genus. Pavyzdžiui, esant nuolatiniam kontaktui su žmogumi kai kurie gyvūnų virusai persiduoda jam, sukeldami žmonėms naujos zoonozinės infekcijos protrūkį.