Tik nesėdėkite per atostogas namie!

Prasidėjo pats karščiausias atostogų metas. Vieni jas suplanavo iš anksto, o tie, kurie neturėjo laiko ar galimybių ką nors sugalvoti, pasidavė momento impulsui. Niekas nesiginčija, kad atostogos žmogui būtinos, tačiau tik nuo mūsų pačių priklauso, ar grįšime po jų į darbus pailsėję, pravėdinę smegenis, o gal dar labiau suirzę ar išsekę. Apie tai kalbamės su vilniete psichoterapeute, kelionių mėgėja Genovaite Petroniene.

- Ką manote apie atostogas, ar jas būtina planuoti iš anksto, ar palikti tai likimo arba Dievo valiai?

- Jokiu būdu nereikia laukti tol, kol atostogos prasidės, ir tik tada pradėti galvoti, o ką gi čia man įdomaus nuveikus, kur nukeliauti. Galbūt savaiminis impulsas ir svarbus, bet pavėlavęs jau nei pigaus skrydžio nenusipirksi, nei į stovyklą neužsirašysi. Ir galiausiai nutinka, kad tokios atostogos praeina namie prie televizoriaus, sodyboje ar pas giminaičius. O juk geriausios atostogos yra tokios, kurios labiausiai skiriasi nuo ankstesnių atostogų ir nuo kasdienybės, - jos labiausiai gali padėti žmogui atsinaujinti ir atsigauti. Neplanuotos atostogos gali būti naudingos nebent tuo atveju, kai žmogus jau visiškai išsekęs ir jam reikia keletą savaičių nieko neveikti, pavyzdžiui, gulėti paplūdimyje ar ežero pakrantėje, kad atgautų jėgas.

- Įvairių profesijų žmonės savo atostogas leidžia labai įvairiai, nes visi esame skirtingi. Tačiau įdomu, ar yra koks nors bendras vardiklis: štai tos profesijos žmonės mėgsta lepintis kurortuose, paplūdimiuose, anos - keliones po užsienį, trečios - užkietėję turistai, kurie nežino vaistų nuo padų niežtėjimo?

- Jeigu kalbėtume apie profesijas, tai išradingiausiai atostogas leidžia kūrybiškiausi žmonės - mokslininkai ir menininkai. Tačiau mokslininkai yra disciplinuoti ir labiau renkasi įdomias sportines ar pažintines keliones, o menininkai džiaugiasi laisvu laiku ne taip planingai, bet yra išradingesni bendraudami, jautriau išgyvena tai, ką patiria. Turtingi žmonės paprastai važiuoja į tolimas ir egzotiškas šalis. Pasyvūs, pervargę žmonės, taip pat turintieji mažų vaikų traukia į Lietuvos ir užsienio kurortus. Linkę į darboholizmą ir mėgstantys gamtą vyresni žmonės dirba sodybose, o štai jaunimas drąsiau keliauja po tolimas šalis vieni, lanko po pasaulį išsibarsčiusius draugus. Visuomeniški, mėgstantys bendrauti žmonės, kurie gali būti tiek mokslininkai, tiek vadybininkai, bet gana retai - verslininkai, linkę atostogauti įvairiose stovyklose - šokių, meditacijos, folkloro ir kt. Tai irgi naudinga ir malonu. Ekstremalius potyrius labiau mėgsta vyrai arba vyriškų bruožų turinčios moterys, jaunesni žmonės.

- Ką patartumėte jūs, kaip psichoterapeutė ir pati mėgstanti aktyvų poilsį: ar ekstremalūs potyriai per atostogas labiau tinka tiems, kurie keliauja su draugais, jungiasi prie bendraminčių, ar šeimoms?

- Žinoma, ekstremalūs potyriai šeimai tinka menkai. Vaikai nėra tam pasiruošę, o sutuoktiniai rizikuoja susipykti. Tiek darbe, tiek laisvalaikiu daug lengviau įveikti sunkumus tuomet, kai žmonės negali sau per daug leisti ir stabdo savo reikalavimus bei gerbia kito laisvę. Ekstremalios atostogos labai naudingos kaip priešvestuvinė, o ne povestuvinė kelionė - po jų gali nereikėti ir vestuvių.

- Atostogos su vaikais - tai būtina sutuoktiniams? O gal jiems derėtų rasti laiko kiek pailsėti nuo vaikų, gal ir vienam nuo kito?

- Šeimoje reikia visų trijų tipų atostogų - vaikams labai svarbu keliauti ir patirti naujų potyrių su tėvais, bet svarbu pabūti ir be tėvų. Sutuoktiniams reikia naujų bendrų įspūdžių, bet svarbu kartais ir atsitraukti, susigaudyti savyje, turėti galimybę pasiilgti šeimos ir suvokti, ką turi.

- Nuo kelerių metų galima paleisti vaikus vienus keliauti?

- Manau, tai priklauso nuo kelionės pobūdžio - kokiu transportu jie vyksta, ar yra atsakingi gidai, kur apsistoja. Visiškai vieni kelionę gali planuoti tik brandesni vyresnių klasių moksleiviai.

- Ką manote apie daugybę dabar atsiradusių vaikų poilsio ir estetinio lavinimo stovyklų, kurios dar ir gana daug kainuoja? Regis, tai geras poilsis vaikui, bet rūpestis tėvams?

- Taip, dažniausiai šios stovyklos vaikui yra geras poilsis ir gera prisitaikymo patirtis, bet brangiai kainuoja tėvams. Tačiau stovyklos neturėtų pakeisti poilsio su tėvais.

- Šeimų neturintys žmonės į turistinius žygius ar keliones išsiruošia neretai nepažindami tos kompanijos, su kuria ketina keliauti. Kokie rizikos veiksniai jų laukia?

- Žinoma, nauji žmonės gali pasirodyti nepriimtini. Visų pirma reikėtų kuo daugiau sužinoti apie vadovą - nuo jo atsakomybės, patirties ir bendravimo gebėjimų labiausiai priklauso kelionės sėkmė ir grupės nuotaika. Taip pat svarbu susivokti, ar keliautojai yra panašūs pagal savo interesus, socialinį sluoksnį, intelektą. Palengvintas variantas - į grupę ateiti ne vienam, o su draugu ar drauge, tai labai sušvelnina galimus nemalonumus. Dar, manau, svarbu turėti galimybę dalį laiko leisti ne su grupe. Be to, reikėtų kritiškai įvertinti ir savo paties bendravimo grupėje sunkumus. Pavyzdžiui, kelionėje būna, kad vieni greitai susiginčija su vadu, kiti nenori taikytis prie aplinkinių, yra linkę kitus pamokyti, gali nesusivaldyti arba taikosi prie kitų savo sąskaita, visą laiką tyli ir pan. Taip pat verta apgalvoti, kokio elgesio labiausiai nepakeliate ir kaip elgsitės, jei taip nutiks.

- Ar jums pačiai teko turistinėse kelionėse raminti ar kitaip padėti žmogui, kuris, kaip sakoma, per atostogas „sėdo ne į savo roges“?

- Taip, man ne kartą yra tekę taip daryti važiuojant į kalnus, į dviračių žygius ir į stovyklas. Paprastai stengiuosi padėti tokiems žmonėms sumažinti baimes ir susierzinimą - susidūrę su netikėtais išbandymais, jie išsigąsta, kad nesusitvarkys, kai iš tiesų visiškai galėtų susitvarkyti. Tačiau tai ne visada veikia, tuomet bandau padėti tiems žmonėms rasti ir tokioje kelionėje ką nors gero, o ne įsijausti į kankinio vaidmenį.

- O po atostogų ar į jus dažnai kreipiasi pacientai, kuriems tenka gerti antidepresantus?

- Dažniau antidepresantai geriami prieš atostogas, o po jų daugelis žmonių vis dėlto būna pailsėję ir laimingesni. Tačiau kai kurie kelionių tipai ne tokie palankūs. Kelionė su sutuoktiniu, su kuriuo ir taip jau yra įtampa, gali baigtis net skyrybomis, taip pat daug kam yra sunkios ir varginančios kelionės su vaikais arba tėvais. Žinoma, rizikingos ir ekstremalios kelionės kai kam gali būti per sunkios ir sužeisti emociškai.

- Kokio charakterio tipo žmonėms rekomenduotumėte atostogas praleisti savo sode ar sodyboje, kam reikėtų ramaus poilsio kurorte, kuriems pasirinkti keliones po užsienio šalis, kam kopti į kalnus ar ieškoti įdomesnių maršrutų čia, Lietuvoje?

- Manau, ar kelionė bus ramesnė, ar energingesnė, labai priklauso nuo žmogaus amžiaus, ambicijų, interesų, pinigų ir, žinoma, nuo psichinės bei fizinės energijos lygio. Kartais ir ambicingiausiam jaunam žmogui reikia tiesiog pailsėti.

- Ir dar įdomu, ar psichologiškai mūsų krašto žmogus geriau pailsi, kai iš karto pasiima visas atostogas, ar jas skirstydamas į dvi dalis?

- Labiau rekomenduojama skelti keturias savaites į dvi dalis arba į vieną savaitę ir tris (mat per tris savaites pailsima daug labiau ir efektas išlieka ilgiau). Optimalu būtų ilsėtis du kartus po tris savaites, jei tai būtų įmanoma. Išgyventi nuo atostogų iki atostogų, kai jos yra vieną kartą per metus, anksčiau buvo normalu, bet esant dabartiniam gyvenimo tempui - jau sunku.