Stokholmo sindromas - iki galo neįmintas fenomenas

Tai populiarus psichologijos terminas, apibūdinantis gynybinį-nesąmoningą trauminį ryšį, abipusę arba vienpusę simpatiją, kylančią tarp aukos ir agresoriaus pagrobimo atveju, naudojant arba grasinant naudoti prievartą. Smarkiai sukrėsti įkaitai pradeda užjausti savo pagrobėjus, teisinti jų veiksmus ir galop tapatintis su jais, perimdami jų idėjas ir laikydami savo auką būtina „bendram“ tikslui pasiekti. Specialistai mano, kad Stokholmo sindromas yra ne psichologinis paradoksas, ne sutrikimas, o veikiau normali žmogaus reakcija į psichiką stipriai traumuojantį įvykį. Todėl šis sindromas nėra įtrauktas nė į vieną tarptautinę psichikos ligų klasifikacijos sistemą.

Kaip atsirado terminas

Šis terminas atsirado po incidento, įvykusio 1973 metais, kai teroristas paėmė įkaitus viename Stokholmo banke. Iš pirmo žvilgsnio situacija buvo standartinė: nusikaltėlis recidyvistas įkaitais paėmė 4 banko darbuotojus, grasindamas juos nužudyti, jeigu nebus įvykdyti visi jo reikalavimai. Viena iš jo sąlygų - paleisti iš kalėjimo jo draugą, taip pat duoti jam solidžią pinigų sumą su saugumo garantija. Tarp įkaitų buvo trys moterys ir vienas vyras. Iš pradžių policininkai sutiko įvykdyti vieną reikalavimą - paleisti iš kalėjimo jo draugą. Paskui nusikaltėliai veikė kartu ir 5 dienas laikė įkaitus. Tačiau per tą laiką aukos netikėtai pradėjo reikšti simpatijas savo skriaudikams. Keista, bet net išlaisvinti buvę įkaitai pasamdė advokatus padėti savo kankintojams. Tai buvo pirmasis toks atvejis per visą istoriją, oficialiai pavadintas „Stokholmo sindromu“. Šio termino autorius - švedų psichiatras ir kriminalistas Nilsas Bejerutas (Nils Bejerot), dalyvavęs išvaduojant įkaitus. Beje, vėliau buvusi įkaitė ir vienas iš nusikaltėlių draugavo šeimomis.

Stokholmo sindromo priežastys

Dėl to, kad nusikaltėlis ir auka ilgą laiką būna vieni, tarp jų atsiranda tam tikras tarpusavio ryšys. Jų pokalbiai darosi vis atviresni, ir tai padeda pamatą abipusei simpatijai. Tai galima paaiškinti paprastu pavyzdžiu: pagrobėjas ir auka netikėtai pastebi turį bendrų interesų. Įkaitas staiga pradeda suprasti savo skriaudėjo motyvus, ima jį užjausti ir pritarti jo požiūriui, sutinka su jo įsitikinimais.

Dar viena Stokholmo sindromo atsiradimo priežastis yra faktas, kad auka nori padėti agresoriui, baimindamasi dėl savo gyvybės. Tai yra, įkaitas pasąmoningai supranta, kad išlaisvintojų puolimo atveju jis taip pat gali nukentėti. Tad nusikaltėlio gerovę jis ima vertinti kaip savo gerovės laidą.

Sindromo pavojingumas

Stokholmo sindromo pavojingumas slypi įkaito veikime prieš savo interesus, pavyzdžiui, trukdant save išlaisvinti. Yra žinoma atvejų, kai vykstant antiteroristinei operacijai įkaitai įspėdavo teroristus, kad pasirodė specialiųjų pajėgų karys, ir net uždengdavo teroristą savo kūnu. Kitu atveju teroristas slėpėsi tarp įkaitų, ir jo niekas nedemaskavo. Paprastai Stokholmo sindromas praeina, kai teroristai nužudo pirmąjį įkaitą.

Pagrindiniai Stokholmo sindromo veiksniai

Norint aiškiai suvokti, kas yra Stokholmo sindromas, reikia schematiškai įsivaizduoti pagrindinius šio reiškinio veiksnius:

*Pagrobėjas ir įkaitas.

*Agresoriaus geraširdiškumas aukos atžvilgiu.

*Ypatingo įkaito santykio su savo skriaudėju atsiradimas. Jo poelgių supratimas ir pateisinimas. Vietoj baimės auka nusikaltėliui ima jausti užuojautą ir jam simpatizuoti.

Visi šie jausmai kelis kartus sustiprėja rizikos akimirką, kai jų gyvybėms ima grėsti pavojus išlaisvinimo operacijos metu. Bendras sunkumų pergyvenimas juos suartina.

Buitinis Stokholmo sindromas

Suprantama, tokie psichologiniai reiškiniai yra greičiau išimtis negu taisyklė. Tačiau yra ir vadinamasis buitinis Stokholmo sindromas: žmona vyrui despotui jaučia užuojautą ir yra prie jo prisirišusi. Ji yra pasirengusi atleisti ir kentėti bet kokias jo patyčias. Neretai tokią situaciją galima stebėti, kai moteris skiriasi su vyru, kuris nuolatos girtauja ir ją muša. Susiradusi normalų, padorų žmogų, ji po kiek laiko grįžta pas buvusį tironą, o suprantamai paaiškinti savo poelgio nesugeba.

Tokie nukrypimai kai kada yra vadinami „įkaito sindromu“. Auka savo kančias vertina kaip normalų ir savaime suprantamą reiškinį. Ji yra pasirengusi kentėti visus pažeminimus ir smurtą, klaidingai galvodama, kad tokie veiksmai yra pelnyti.

Stokholmo sindromo pavyzdžiai

Mergina, tapusi gaujos nare

Milijardieriaus spaudos magnato anūkė Pati Herst (Patty Hearst) buvo pagrobta siekiant gauti išpirką. Nelaisvėje su ja buvo elgiamasi labai žiauriai. Ji apie 2 mėnesius buvo laikoma spintoje, taip pat reguliariai prievartaujama, kentė patyčias. Išlaisvinta Pati atsisakė grįžti namo, priešingai, įstojo į tą pačią gaują, ir net dalyvavo keliuose rimtuose apiplėšimuose. Areštuota Pati Herst teisėjus įtikinėjo, kad jos nusikalstamas elgesys buvo atsakas į tą košmarą, kurį ji patyrė nelaisvėje. Teismo ekspertizė patvirtino, kad merginos psichika sutriko. Nepaisant to, ji vis dėlto gavo 7 metus kalėjimo. Tiesa, vėliau nuosprendis buvo atšauktas spaudžiant visuomenei.

Japonijos ambasadoriaus rezidencijos užėmimas

1988 m. Limoje, Peru sostinėje, įvyko nepaprastai keista istorija. Japonijos imperatoriaus gimtadienio proga buvo surengta šventė. Per priėmimą Japonijos ambasadoje, kuriame dalyvavo 500 aukštų svečių, buvo įvykdytas teroristinis aktas - užgrobimas. Visi kviestiniai svečiai, įskaitant patį ambasadorių, tapo įkaitais. Mainais teroristai reikalavo paleisti iš kalėjimų visus savo draugus. Po 2 savaičių pagrobėjai įkaitus netikėtai paleido. Tačiau išsigelbėjusieji apstulbino Peru valdžią savo elgesiu: jie netikėtai pareiškė, kad teroristų kova yra teisinga. Ilgai būdami nelaisvėje, jie pradėjo jausti palankumą savo pagrobėjams ir neapykantą bei baimę tiems, kas pamėgins jėga juos išlaisvinti. Teroristų vadas Nestoras Kartolinis, buvęs tekstilės gamyklos darbininkas, garsėjo kaip išskirtinai žiaurus ir šaltakraujiškas fanatikas. Su jo vardu buvo siejama visa virtinė stambių Peru verslininkų pagrobimų, „revoliucionierius“ iš jų reikalavo pinigų, grasindamas nužudyti. Tačiau įkaitams jis padarė visai kitokį įspūdį. Žinomas Kanados verslininkas išsilaisvinęs pareiškė, kad Nestoras Kartolinis - mandagus ir išsilavinęs žmogus, ištikimas savo idėjai.

Aprašytasis atvejis suteikė pavadinimą „Limos sindromui“. Situacija, kai teroristai jaučia tokią didelę simpatiją įkaitams, kad juos paleidžia, yra atvirkštinis Stokholmo sindromo pavyzdys.

Gyvenimas rūsyje

Neįtikėtina istorija įvyko su 10 metų moksleive iš Austrijos. Mergaitę vardu Nataša Kampuš (Natascha Kampusch) pagrobė suaugęs vyras. Policininkams jos taip ir nepavyko rasti. Tačiau po 8 metų mergina atsirado. Pasirodo, pagrobėjas visą šį laiką ją laikė nelaisvėje, bet jai pavyko pabėgti. Vėliau ji pasakojo, kad jos pagrobėjas Volfgangas Priklopilis (Wolfgang Priklopil) iš jos tyčiojosi, laikė rūsyje, ji patyrė seksualinį ir emocinį smurtą ir dažnai badaudavo. Nepaisant visko, Nataša Kampuš pergyveno sužinojusi, kad jos kankintojas nusižudė.

Įdomūs faktai apie Stokholmo sindromą

Paprastai Stokholmo sindromas yra būdingas tiems įkaitams, kurie vieni su savo pagrobėjais praleidžia ne mažiau kaip 3 paras. Tai yra, tuomet, kai auka turi laiko geriau pažinti nusikaltėlį ir suprasti jo veiksmus.

Šiandien žinios apie šį sindromą aktyviai naudojamos derantis su teroristais.

Manoma, kad įkaitams rodant užuojautą ir supratimą savo pagrobėjų atžvilgiu, pastarieji savo ruožtu su belaisviais elgsis geriau.

Visiškai atsikratyti šio sindromo yra gana sunku. Jis nukentėjusiajam pasireiškia ilgą laiką.

Šiuolaikiniai psichologai Stokholmo sindromą vertina kaip žmogaus reakciją į nestandartines gyvenimo aplinkybes, dėl kurių jis patiria psichinę traumą. Kai kurie specialistai jį priskiria prie savisaugos mechanizmų.