Sirgę limfoma įrodo: premjero liga įveikiama

Į kovą už gyvenimą

Ne paslaptis, jog žmonės, išgirdę skaudžią diagnozę, ne visada yra konsultuojami psichologų. Kartais žmogus pritrūksta ir artimųjų ar kolegų paramos. Tiesiog bijo prasitarti, jog susirgo. Slepiasi. Gėdijasi. Nuleidžia rankas. Ieško pagalbos netradicinėje medicinoje ir taip sudaro sąlygas piktai ligai progresuoti.

Visas šias problemas puikiai supranta asociacija „Kraujas“. Į ją susibūrę ne tik vėžinėmis kraujo ligomis sergantys ar jau pasveikusieji, bet ir ligonių artimieji. Asociacijos tikslas - žmones padrąsinti. Įtikinti, kad vėžys nėra mirties nuosprendis. Tik pakvietimas į kovą už gyvenimą. Limfomą nugalėjusios Daumantė Derutė ir Dovilė Volodkovičienė yra asociacijos „Kraujas“, jungiančios apie tūkstantį narių, Drąsos ambasadorės. Šie Drąsos ambasadoriai, patys nugalėję ligą, kartu su dar 17 asociacijos ambasadorių, moko susirgusius neišsigąsti. Kovoti. Žiūrėti į kraujo vėžį kaip į išgydomą ligą.

Netekti plaukų - mažiausia bėda

Gydytoja D.Volodkovičienė susirgo limfoma būdama penkto kurso studente. Tada buvo 25 metų. Ji pasakojo, kad susirgus svarbiausia pasitikėti gydytojais:

„Mano ligos simptomai buvo kaip ir daugelio ligų. Vangumas, silpnumas. Sirgau įvairiomis infekcijomis, nes vėžys veikia organizmo imunitetą. Krito svoris.

Kaip pasijutau išgirdusi diagnozę? Visada pirmiausiai būna neigimo fazė. Man ši fazė užtruko tris savaites, o paskui susiėmiau. Nutariau, kad reikia ne verkti į pagalvę, bet kuo greičiau gydytis. Nes liga pikta. Pasitikėjau gydytojais ir po pusės metų gydymo mano kraujo tyrimai tapo geri. Man taikė chemoterapiją. Sunku pasakyti, kokios procedūros buvo sunkiausios. Visas gydymo procesas yra sunkus, o plaukų netekimas - menkiausia problema. Plaukai atauga. Gali užsidėti peruką, ryšėti skarelę. Blogiau buvo, kai po chemoterapijos kartais pykindavo. Negali valgyti, nes chemoterapija naikina ir gerąsias ląsteles. Buvo sunku valgyti, nes burnoje atsivėrė visokios opelės, žaizdelės. Bet reikia užsispirti ir gydytis.

Ne tik onkologinės ligos yra sunkios. Galima juk patirti ir diabetą, ir insultą, ir infarktą. Gali po tokių ligų ir neįgaliu tapti.“

Pasikeičia vertybės

Turizmo srityje dirbanti D.Derutė taip pat susirgo limfoma būdama 25 metų. Tai buvo prieš 4 metus:

„Limfoma - jaunų žmonių liga. Pažįstu žmonių, kurie šia liga susirgo 20-mečiai ir sėkmingai pasveiko. Kai pajutau pirmuosius simptomus, panašius į peršalimą, nereagavau. Išskridau į Kiprą, kur dirbau aptarnavimo srityje. Vėliau man gydytojai sakė, kad auglys išsivysto per pusę metų ar metus ir tik tada žmogus pajunta pirmuosius ligos požymius. Kipre „peršalimo“ požymiai jau ėmė kamuoti stipriau. Kosėjau. Balsas pasidarė duslesnis. Prasidėjo kimimas. Maniau, kad peršalimas greitai praeis, bet nepraėjo.

Vėliau pastebėjau, kad patino veidas ir kaklas. Manęs aplankyti atskridusios mama ir sesuo išsigando, kad labai sulysau. Buvau netekusi 10 kg svorio. Maniau, gal dėl to sulysau, jog daug dirbau. Tačiau mama ir sesuo privertė mane grįžti į Lietuvą pasitikrinti sveikatos. Išaiškėjo, jog susirgau limfoma. Jau antros stadijos.

Atlaikiau šešis chemoterapijos kursus, bet vėžio ląstelių vis vien liko. Skyrė 20 radioterapijos kursų. Chemoterapiją pernešiau gana lengvai. Blogiau pasijutau tik per penktą, šeštą kursus. Bet tokio pykinimo, kad negali išlipti iš lovos, tikrai nebuvo. Man skirdavo chemoterapiją kas dvi savaites. Vieną dieną - tik vieną, o kitą dieną - dvi chemoterapijas. Kitiems gali skirti ir kitokį grafiką.

Kaip vyksta? Per lašelinę sulašina chemikalus. O per radioterapiją paguldo į specialų aparatą ir švitina auglį. Jokio skausmo nejauti, tik šilumą toje vietoje, kur spinduliai krenta. Gydymas su pertraukomis truko pusę metų.“

O kas buvo nemaloniausia?

D.Derutė prisipažino, jog, skirtingai nei D.Volodkovičienei, jei buvo nemaloniausia, kai nuslinko plaukai:

„Moteriai likti be plaukų labai sunku. Nenorėjau eiti skustis į kirpyklą. Nenorėjau matyti graudžių kirpėjos žvilgsnių. Paprašiau, kad mane namie nuskustų sesuo. Tą dieną daug juokėmės. Liejau ašaras, bet ne iš liūdesio, o iš juoko. Ilgą laiką netikėjau, jog sergu vėžiu. Tik kai plaukai ėmė slinkti - patikėjau. Tačiau nepasidaviau. Galvojau, kad būtinai pasveiksiu. Svajojau, kaip pasveikusi keliausiu. Tiesa, pasveikusi dar nekeliauju tiek, kiek norėčiau.

Ko iš ligos išmokau? Reikia nebijoti apie tai kalbėti. Neužsidaryti savyje. Neskaityti internete informacijos apie savo ligą, nes visų simptomai būna skirtingi. Tik be reikalo save gąsdinsi, sėdėsi ir lauksi, kada tie simptomai pasireikš. Reikia kovoti, klausyti gydytojų ir tikėti, jog būtinai pasveiksi. Kurti ateities planus. Nereikia savęs gailėti ir leisti, kad kiti tavęs gailėtų.

Sergant ateina suvokimas, kad nieko nėra svarbiau už sveikatą ir artimus žmones. Tai didžiausios vertybės.“