1 nuotr.Šiaulietis gydytojas onkologas Leonidas Gatijatullinas, paklaustas, kas yra paliatyvus gydymas, atsako trumpai: visokeriopa pagalba sunkiai sergančio žmogaus kūnui ir sielai. Tokios paslaugos ne tik Šiauliuose, bet ir šalyje dar naujos.
Tikslas – gerinti gyvenimo kokybę
– Kas tai yra paliatyvioji pagalba?
– Liga pakeičia kiekvieno žmogaus gyvenimą, atneša nerimo, skausmo, sutrikimo, todėl natūralu, kad ligoniui ir jo artimiesiems tampa sunku gyventi. Paliatyviosios pagalbos tikslas yra pagelbėti sunkia, nepagydoma, progresuojančia liga sergančiam žmogui ir jo artimiesiems išlaikyti geriausią įmanomą gyvenimo kokybę, sprendžiant fizines, psichologines bei dvasines problemas.
Pagalba grindžiama paciento fizinių, psichologinių, emocinių ir dvasinių poreikių tenkinimu; taip pat pagalba netekties atveju paciento globėjams arba šeimai.
Tokia pagalba teikiama sergantiems onkologiniais, širdies ir kraujagyslių ligų, plaučių, neurologiniais ir kitais susirgimais, kai nebegalima taikyti agresyvaus specialaus gydymo, bet būtina padėti ligoniui. Paskaičiuota, kad apie 90 procentų tai būna onkologinėmis ligomis sergantys pacientai.
Paliatyviosios medicinos specialisto konsultacija bei paskirtas gydymas padės sudaryti gydymo planą visai paliatyviosios pagalbos komandai, kurioje privalu dirbti profesionaliems gydytojams, socialiniams darbuotojams, slaugytojams, psichologams, savanoriams, dvasininkams. Serga ne tik ligonio kūnas, bet ir siela.
– Kokia situacija Šiauliuose, ar yra teikiančiųjų tokias paslaugas?
– Nuo šių metų pradžios šios paslaugos teikiamos ambulatoriniu lygiu tik vienoje įstaigoje. Paliatyviosios pagalbos komanda ateina pas ligonį į namus. Tačiau tai nėra sėdėjimas prie ligonio lovos.
Dar daugelis žmonių nežino ne tik apie tokias paslaugas, bet ir tai, kas yra paliatyvusis gydymas ir pagalba ligonio namuose. Lietuvoje paliatyviosios pagalbos įstatymas, kuriame apibrėžta, kas ir kokią pagalbą turi teikti, kaip tai finansuojama, atsirado 2007 metais. Europoje ši struktūra jau išplėtota seniai ir labai plačiai.
– Kaip gydytojas nustato, kad tokia pagalba pacientui reikalinga?
– Jei ligonis serga onkologine liga, o specialus gydymas jau nebetaikomas, jis siunčiamas pas paliatyviosios medicinos specialistus konsultuotis.
Gydytojas specialistas konsultuoja pacientą ir fiksuoja ligonį varginančius simptomus, kuriuos būtina kontroliuoti ir mažinti, bendraujama su artimaisiais. Pokalbio metu išsiaiškinamos psichologinės ir socialinės ligonio bei jo artimųjų problemos.
Vienam ligoniui skauda, kitas negali normaliai maitintis, judėti, vargina pykinimas, pragulos, odos niežėjimas ar kitos problemos, kartais artimieji net nežino, kaip padėti savo žmogui, dažnai panikuoja, kviečia greitąją pagalbą, šeimos gydytoją ar slaugytoją. Paliatyviosios pagalbos komanda profesionaliai padaro daugelį dalykų. Jie negali sustabdyti ligos, tačiau tokia slauga gali padėti sergančiajam oriai gyventi – nesikankinant dėl skausmo ar kitų simptomų.
Dažniausias simptomas – skausmas. 70 procentų onkologinių ligonių kenčia nuo jo. Vienas svarbiausių paliatyviosios pagalbos poreikio simptomų – bendras silpnumas, pykinimas, dusulys, apetito nebuvimas, svorio kritimas. Tokius pacientus dažniausiai kamuoja depresija, kuri dažnai būdinga ir šeimos nariams.
Pagalba ir artimiesiems
– Kaip gali padėti ligoniui dvasininkai?
– Jei serga kūnas, dažnai pacientą kamuoja depresija, prislėgta nuotaika, nerimas, pyktis. Kai kuriems pacientams labai svarbu pasikalbėti ne su gydytoju, šeimos nariais, o su dvasininku.
Taip pat pagalbos prireikia seniai namuose slaugomo ligonio artimiesiems. Būna, kad artimieji labai ilgai namuose slaugo ligonį, nebegali dirbti, patys suserga. Jiems taip pat būtina pagalba.
Savanoriai ar vienuolės ne tik bendrauja su artimaisiais, bet ir lieka prie ligonio lovos, išleidžia namiškius pasivaikščioti, atitrūkti nuo namų, rūpesčių ir ligonio. Lietuvoje sunkiai sergantis žmogus paliekamas pats sau, jis užkraunamas artimiesiems. Artimieji, palikti vieni, dažnai net nežino, kur kreiptis pagalbos.
– Ar ruošiami paliatyviosios pagalbos specialistai?
– Šios srities specialistų Lietuvoje neruošiama, tas funkcijas atlieka gydytojai, kurie lankė paliatyviosios pagalbos kursus ir gavo sertifikatus.
Paliatyviosios pagalbos struktūra nėra pakankama, tad ir dirbti nelabai yra kur. Visas šias funkcijas privalo atlikti ligonį gydantys šeimos gydytojai, gydytojai specialistai, nes realios paliatyviosios pagalbos šalyje atsiranda tik užuomazgos.
Kaune, Vilniuje yra galimybė tokį ligonį kelioms savaitėms išvežti į „hospisus“ – palaikomosios slaugos namus. Šiauliuose to dar nėra. Manau, Lietuvoje tokių paslaugų turėtų daugėti, nes visuomenė sensta, kiekvienais metais onkologinių ligonių tik daugėja.
Lenkijoje yra apie 52 palaikomosios slaugos namai, Lietuvoje – 2. Šias „hospiso“ funkcijas mūsų šalyje atlieka ligoninės arba slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės.
– Ar pagalba suteikiama ir mirusio ligonio artimiesiems?
– Reikėtų pradėti kalbėti ne tik apie paliatyviąją pagalbą ligoniui, slaugantiems artimiesiems, bet ir pagalbą artimiesiems ligoniui mirus. Būtina gedėjimo tarnyba. Manau, kad ateityje tokia psichologinė pagalba gedintiems tikrai atsiras. Žmonės turi žinoti, kaip išgyventi, gedėti artimojo ir sugrįžti į normalų gyvenimą. Tas periodas yra natūralus. Vidutiniškai artimojo gedima nuo pusės iki metų.
– Ar sudėtinga surinkti tokią komandą?
– Užsienyje daug talkina savanoriai. Manau, ir pas mus ateis toks laikas, kai neabejingi žmonės išdrįs padėti sunkiai sergančiam ligoniui ir jo šeimai. Bendradarbiauti turėtų ir sergančiųjų klubai, juos vienija ligos, skausmas, supratimas apie susirgimus.
Įprastai paliatyviosios pagalbos komanda sudaroma pagal paciento poreikius, kiti komandos nariai įtraukiami pagal klinikinę patirtį ir paciento norus. Į komandą gali būti įtrauktas: muzikos terapeutas, kineziterapeutas, psichologas, ergoterapeutas, užimtumo terapeutas, dietologas, psichiatras, logopedas ir kiti. Tokios komandos vykdo planingus, nuolatinius susirinkimus, kuriuose aptaria problemas, numato jų sprendimų būdus bei veiksmų planus.
