respublika.lt

Narimantas Samalavičius: „Kai matau prasmę, veikti nėra sunku“ (8)

2020 gegužės mėn. 30 d. 19:08:02
Virginija KESMINĖ, „Vakarų ekspreso“ žurnalistė

Chirurgas, profesorius, dėstytojas, vertėjas, dviejų dukrų tėtis, laisvalaikiu mėgstantis keliones motociklu. Daugiau nei dvejus metus Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbantis ir Chirurgijos departamentui vadovaujantis prof. habil. dr. Narimantas Evaldas Samalavičius - spalvinga ir viena ryškiausių šiandienos medicinos asmenybių Lietuvoje.

×
nuotr. 1 nuotr.
Vitos Jurevičienės nuotr.

 

Augęs humanitarų šeimoje, o vėliau pasekęs mediko profesiją pasirinkusio brolio pavyzdžiu, N.E.Samalavičius sugeba suderinti labai skirtingus dalykus - studijų metais iš anglų vertė literatūros kūrinius, kurie buvo spausdinami įvairiuose kultūros leidiniuose.

Prieš keletą metų buvo išleista, kaip pats N.E.Samalavičius sako, savo malonumui į lietuvių kalbą išversta Oskaro Vaildo pjesė „Ledi Vindermir vėduoklė“. Šis vertimas buvo pripažintas vienu iš penkių geriausių 2013 metų vertimų Lietuvoje.

Tačiau didžiausią dalį savo laiko N.E.Samalavičius atiduoda medicinai - chirurgu jis dirba jau 30 metų. Tėčio darbas patinka ir septynmetei dukrai, kuri sako, užaugusi bus „pilvo daktare“.

- Kodėl pasirinkote mediciną ir chirurgo darbą? Kokios aplinkybės turėjo tam įtakos?


- Apsispręsti dėl medicinos pasirinkimo man labiausiai padėjo vienas iš mano dviejų brolių - Robertas, kuris studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete pradėjo trejais metais anksčiau. Šiuo metu jis dirba Santaros klinikų Anesteziologijos skyriaus vedėju. Tad dar būdamas vidurinės mokyklos mokiniu mačiau, kaip ir ką jis studijuoja, lankiausi prozektoriume. Pamažu supratau, kad noriu tapti gydytoju. Kad būsiu chirurgu, nusprendžiau ne iš karto. Studijuojant labai patraukli man atrodė neurologija, tačiau nuo ketvirto kurso darbas kardiochirurgijos studentų būrelyje atvėrė chirurgijos puslapį, ir baigdamas studijas jau buvau dėl chirurgijos apsisprendęs.

Koloproktologija, arba kolorektine (kolorektaline), chirurgija domėtis pradėjau tik baigęs chirurgijos rezidentūrą tuometinėje Vilniaus universitetinėje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje ir pamažu ši sritis tapo man pagrindine.

- Kokias savo atliktas operacijas prisimenate kaip išskirtines, įdomiausias, sudėtingiausias?


- Dirbdamas Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Vilniuje pradėjau domėtis viena iš paveldimų storosios žarnos ligų - šeimine polipoze. Vienas iš profilaktinio chirurginio gydymo metodų buvo vadinamoji rekonstrukcinė proktokolektomija, kurios esmė - visiškas storosios ir tiesiosios žarnos pašalinimas, siekiant išsaugoti žmogaus natūralią tuštinimosi funkciją panaudojant plonąją žarną. Tuomet tik kelios tokios operacijos buvo atliktos Kaune prof. V. Zyko, jos buvo labai retos, tad teko vykti mokytis į Kopenhagos universiteto Hvidovre ligoninę, dalyvauti tose operacijose, o grįžus atlikti jas Viniuje. Ilgos, didelės apimtes, sunkios ir kruopščios operacijos nuo pat pirmosios buvo sėkmingos. Tai tikrai buvo didelis iššūkis.

- Esate ne vienos chirurgus vienijančios organizacijos, taip pat ir tarptautinės, narys ir vadovas, skaitote paskaitas, rengiate konferencijas. Kaip pavyksta suderinti tiesioginį chirurgo darbą su darbais įvairiose organizacijose?

- Nuo 2002 metų iki šiol esu Lietuvos koloproktologų draugijos prezidentas, o nuo šių metų rudens dvejus metus vadovausiu vienintelei tarptautinei visus koloproktologija besidominčius pasaulio chirurgus vienijančiai organizacijai - International Society of University Colon and Rectal Surgeons. Šis pasiekimas tarptautine prasme man yra, be abejo, didžiausias ir kol kas iš Lietuvos medikų tik žymiam kardiochirurgui prof. Vytautui Sirvydžiui pavyko būti taip įvertintam - jis prieš kiek daugiau nei 10 metų buvo išrinktas Pasaulio širdies ir krūtinės chirurgų draugijos vadovu.

Visa tai suderinti galima tik aukojant dalį savo laisvalaikio.

Bet kai veikloje matau prasmę, atrodo, kad ir nėra labai sunku, nors, žinoma, šalia kasdieninio chirurginio krūvio užimtumas yra didžiulis.

- Anksčiau dirbote Vilniuje, prieš keletą metų atvykote dirbti į Klaipėdos universitetinę ligoninę. Ar nebuvo sunku iškeisti sostinę į Klaipėdą?

- Tiesa ta, kad iš Vilniaus tarsi visiškai ir nebuvau išvykęs. Mano šeima iki šiol gyvena Vilniuje, kur grįžtu kiekvieną savaitgalį. Kita vertus, kad ir šabloniška, šie du Lietuvos miestai mane visada labiausiai žavėjo - Vilnius savo dinamišku sostinės gyvenimu ir aplink supančia turtinga autentiško istorinio paveldo architektūra, o Klaipėda - miestas-uostas, turintis labai ypatingą istoriją ir labai savitą mielą atmosferą.

- Ar tarp darbo sostinėje ir pajūryje pastebite daug skirtumų? Turiu omenyje darbo sąlygas, įrangą, technologijas, pacientų srautą ir t.t.

- Spalio mėnesį bus jau treji metai, kai dirbu Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Buvo džiugu pamatyti, kad nors ligoninė statyta „išsivysčiusio socializmo“ laikais, nepriklausomybės metais buvo sėkmingai pritaikyta besikeičiančioms reikmėms ir eina koja kojon su progresu medicinoje. Puikiai sutvarkyti ir aprūpinti diagnostiniai padaliniai, operacinių blokai, intensyvioji terapija. Yra padalinių, kuriuose yra padarytas akivaizdus proveržis Lietuvos masteliu, ir išties į juos yra lygiuojamasi.

Iš tiesų, tiek lyginant su Vilniaus ligoninėmis, kuriose dirbau, tiek su pagrindinėmis Lietuvos gydymo įstaigomis, o jose visose teko lankytis, Klaipėdos universitetinė ligoninė nenusileidžia niekuo.

- Pastarieji keli mėnesiai KUL buvo nelengvi dėl koronaviruso pandemijos iššūkių. Kaip koronavirusas paveikė konkrečiai jūsų darbą?

- Onkologinė chirurgija nenutrūko, išskyrus tas kelias savaites, kai Klaipėdos universitetinės ligoninės pirmo korpuso veikla buvo laikinai sustabdyta. Be to, prasidėjus karantinui nebebuvo teikiama ir ambulatorinė pagalba. Tad buvo gerokai pasikeitęs darbo pobūdis.

Su specialistais iš Vokietijos, Šveicarijos ir Italijos planavome kovo mėnesio antroje pusėje įdiegti naujus robotinius chirurginius instrumentus į mūsų kasdienę praktiką. To irgi negalėjome padaryti. Teko atidėti ir keletą planuotų svarbių mūsų chirurgų stažuočių užsienyje.

- Ligoninė koronaviruso akivaizdoje sulaukė nemažai kritikos dėl įvairių priežasčių. Kaip jūs matote ligoninės darbą šiuo laikotarpiu?

- Nenorėčiau vertinti, kiek subjektyvi ar objektyvi buvo toji kritika. Tačiau nei Klaipėda, nei Lietuva, nei Europa, nei visas pasaulis nebuvo pasiruošę šiai pandemijai. Iššūkiai teko visiems, o nugalėtoju būti tokioje situacijoje nelengva. Nepaisant tikrai laiku Lietuvoje paskelbto karantino, manau, kad vis dėlto didele dalimi mūsų šaliai dar ir tiesiog pasisekė. Tik pažiūrėkime, kas šiuo metu vis dar vyksta pažangiausią mediciną pasaulyje turinčioje valstybėje - Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Klaipėdos universitetinės ligoninės situacija buvo ypač nepalanki ne vien dėl to, kad šiame regione tai vienintelė infekuotiesiems COVID-19 pagalbą teikianti gydymo įstaiga, bet ir todėl, kad kai oro transportu grįžti į Lietuvą nebuvo galima, kasdien šimtai žmonių į Lietuvą grįždavo keltais per Klaipėdą. Pradžioje vienintelė atvykusiųjų testavimo priemonė buvo temperatūros matavimas... Tad pačioje grėsmės akivaizdoje mes, kaip ir visas pasaulis, stokojome ir testų, ir apsaugos priemonių. Laimei, situacija šiandien yra visai kitokia.

Šiuo metu su dideliu būriu bendraminčių iš įvairiausių šalių paruošėme straipsnį į britų chirurgijos žurnalą apie mūsų specialybės - kolorektinės chirurgijos - situaciją visame pasaulyje pandemijos metu. Be įvairių profesinių niuansų, bendra tiesa visur buvo ta pati: pasiruošimo, testų, apsaugos priemonių, plaučių ventiliacijos aparatų, specializuotos pagalbos stoka, sunkiai išvengiamas dalies medicinos personalo užsikrėtimas šia infekcija ir kita. Tad, mano manymu, Klaipėdos universitetinė ligoninė buvo ir yra tik vienas iš bastionų pirmosiose fronto linijose.

- Vasario pabaigoje laimėjote konkursą eiti Nacionalinio vėžio instituto direktoriaus pareigas, bet rezultatai buvo apskųsti. Jei teismas bus palankus jums ir pradėsite eiti šias pareigas, kokius sau uždavinius kelsite kaip vadovas?

- Sunku apie tai kalbėti plačiai, nes susidariusi teisinio ginčo situacija kol kas neleidžia pradėti numatytų darbų. Gaila, bet pačiai įstaigai dabartinė būsena yra „žingsnis pirmyn ir du atgal“, ir dabartinis užsitęsęs laikinas vadovavimas yra žalingas. Moksle būtina plėsti gigantišką instituto potencialą ir didinti mokslinę produkciją, ypač orientuojantis į bendradarbiavimą su verslu ir mokslo rezultatų įgyvendinimu praktikoje. Mokymo srityje būtina plėsti bendradarbiavimą su Vilniaus universitetu, nes medicinos studijoms ši įstaiga turi ką pasiūlyti žymiai daugiau, nei daroma šiandien. Na, o klinikinėje, gydomojoje veikloje būtina gerinti onkologinių paslaugų kokybę, jų prieinamumą, kartu diegiant įvairiausias šiuolaikines technologijas, pavyzdžiui, robotinę chirurgiją ir dirbtinį intelektą.

- Vėžys Lietuvoje yra gana dažna mirties priežastis. Jūsų manymu, kokių priemonių reikėtų imtis, kad mirštamumas nuo onkologinių ligų būtų mažesnis?

- Mirštamumas nuo vėžio Lietuvoje yra didesnis nei Europos vidurkis. Tai nėra gerai. Priežasčių tam yra labai daug. Žinoma, turime stengtis, jog šiuo metu Lietuvoje egzistuojančiose vėžio patikros programose dalyvautų kaip galima daugiau tikslinės grupės žmonių. Reikia pabrėžti, kad šių programų vaidmuo bendrame kontekste yra svarbus, bet nėra esminis. Daugeliui onkologinių ligų jokių patikros programų nėra, ir, deja, būti negali. Tad visų pirma reikia gilinti visuomenės švietimą, nes tik kreipimasis laiku gali padėti diagnozuoti ligą nepavėluotai. Būtina išaiškinti rizikos grupes, atlikti jų specifinę patikrą, kur svarbūs paveldimumo ar polinkio susirgti viena ar kita onkologine liga faktoriai.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (8)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • MINĖS: antradienį į Lietuvoje dislokuotą NATO priešakinių pajėgų batalioną atvykę kariai minės Prancūzijos nacionalinę šventę – Bastilijos paėmimo dieną.
  • GAISRAS: šeštadienio pavakarę Šiaulių rajone kilo gaisras.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ką galvojate apie Vitalijos Katunskytės dainą „Robinzonas“?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar vis dar mintyse eurus verčiate į litus?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+12 +14 C

+14 +16 C

 

+10 +12 C

 +19 +22 C

+18 +20 C

 

+16 +18 C

4 m/s

4-5 m/s

 

2-3 m/s

Nuorodos