Centrų, kuriuose psichoterapinė pagalba teikiama vyrams, Lietuvoje yra keletas. Vilniuje, Kaune, bet veikia tokie pagalbos centrai ir regionų centruose. Pasak Alytaus apskrities vyrų krizių centro steigėjo Virginijaus Tamulionio, prašančių pagalbos vyrų daugėja. Atlyginimą Virginijus gauna tik už konsultavimą dėl priklausomybių, bet neatstumia ir tų, kurie ateina pasikalbėti dėl asmeninių krizių.

„Nuo metų pradžios teko suteikti apie 300 konsultacijų. Kreipiasi ne tik dėl priklausomybių, dėl nesutarimų šeimose, smurto, po netekčių. Ateina patys, išgirdę iš tų, kuriems padėjau, kai kuriuos atsiunčia Probacijos, Vaiko teisių apsaugos tarnybos, Socialinių paslaugų centras.

Anot V.Tamulionio, vyrai mieliau renkasi pagalbą krizių centre, nei ieško jos pas psichologus. Pirmiausia - dėl visuomenėje gajų stereotipų, dėl pasitikėjimo, konfidencialumo garantijų. Konsultacijos dažniausiai būna individualios.

VšĮ Vyrų krizių ir informacijos centro Vilniuje administratorius Donatas Nėnius - žmogus, su kuriuo pirmiausia susitinka kiekvienas į šią įstaigą pagalbos atėjęs vyras. Nėra nė vieno, kuris liktų neišklausytas, nepasiūlyta pagalba. Tai ne pagalba į kišenę, o pagalba į savęs naujo atradimą. „Po pokalbio vyrus nukreipiu pirminei konsultacijai ar į psichoterapinę grupę. Kartais ateina žmonės konkrečios pagalbos, neteko namų, neturi kur nakvoti. Padedame jiems susirasti tokias įstaigas“, - pasakojo centro darbuotojas. Čia nėra etatinių darbuotojų, dirba tik savanoriai.

„Dirbame seniai, mus žino, susiranda patys arba mus rekomenduoja socialinės pagalbos tinklai, „SOS“ kaimai. Mūsų paslaugos nemokamos, bet teikiame tik pirminę paslaugą. Jeigu žmogui reikia daugiau psichologo konsultacijų, nurodome, kur jų ieškoti. Dauguma mūsų klientų renkasi lankyti psichoterapines grupes. Tai nekainuoja nieko ir bendravimas gali trukti tiek, kiek žmogui reikia. Niekas taip gerai negali padėti, kaip darbas psichoterapinėse grupėse. Ten žmogus turi galimybę pamatyti save iš šalies, išmoksta įvertinti savo gyvenimo nesusipratimus, pastebėti klaidas, geba pats sau jas diagnozuoti, mato, kaip tai daro kiti. Tai skatina keistis. Išimtiniais atvejais vyrui praverti mūsų centro duris nelengva. Būna, kad už juos susitaria jų moterys, bet apie 80 proc. mus susiranda patys, niekieno neskatinami ir nelydimi, nesiunčiami jokių tarnybų. Dėl savęs ateina. Pastebiu tokių žmonių daugėjimą, vidutinis jų amžius - 35-55 metai. Mes garantuojame visišką anonimiškumą“, - pasakojo Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centro administratorius.

Dažniausios priežastys, atvedančios vyrus ieškoti išeities iš dvasinės aklavietės, yra skyrybos, darbo santykių pablogėjimas, darbo netektis. Būna, kad visos bėdos užpuola žmogų vienu metu. Praranda darbą, suyra šeima, nelieka galimybės palaikyti įprastą ryšį su vaikais. „Tuomet žmogus atsiduria didžiulėje psichologinėje aklavietėje ir jam reikia didelių pastangų save paruošti kitam gyvenimui. Jeigu žmogus nėra pasiruošęs pats sau padėti, nepadės jam nei draugai, nei artimieji, nei joks specialistas, jokie vaistai“, - akcentavo Vyrų krizių ir informacijos centro atstovas.


Psichologo, Dr. Gedimino NAVAIČIO komentaras:

Psichoanalitikas Erikas Eriksonas labai įtaigiai apibūdino žmogaus gyvenimo raidą nuo pirmųjų gyvenimo metų iki brandžios senatvės. Pasak E.Eriksono, iki vienerių metų vaikas įgyja pasitikėjimą (arba nepasitikėjimą) pasauliu. Nelabai kas save prisimena vienerių metų, bet nuostata, ar pasaulis saugus, ar žiaurus, susiformuoja. Nuo vienerių iki trejų metų vaikas mokosi autonomijos. Trečiasis - šeštais metais susiformuoja iniciatyvos ir kaltės jausmas. Nuo šešerių iki 11 metų klojami darbštumo pagrindai. Jeigu šiame tarpsnyje trūksta vyresniųjų paramos, vaikas nuolat kritikuojamas, užaugus jo gebos bus menkos. 20-30 m. amžius - intymumo, gebėjimo palaikyti artimus santykius laikas. Vidutiniam amžiui teoriškai priskiriamas nuo 40 iki 65-erių metų laikotarpis. Šiuo metu atsiranda rūpestis ateinančia karta. Nesugebantys susitvarkyti su šia užduotimi lieka tarsi nesubrendę paaugliai, kuriems rūpi tik jie patys. Praėjęs šį tarpsnį žmogus arba tampa vientisas, sugebantis atsigręžti į praeitį ir įvertinti jos prasmingumą, arba pasimetęs, vertinantis savo gyvenimą tuščiu ir apgailestaujančiu, kad nebeliko laiko nieko keisti. Tiek E.Eriksono, tiek daugelio kitų teorijų esmė ta pati - bet kokiame augime grįžti atgal ir kažką pakeisti neįmanoma, nes kiekviena pakopa remiasi ankstesniųjų patirtimi.

Krizių žmogaus gyvenime yra daug, bet tos krizės nėra blogas dalykas. Jos mus skatina tobulėti. Tyrimai rodo, kad vaikus užauginę tėvai tampa švelnesni ir globėjiškesni vienas kitam, daugiau rūpinasi tarpusavio santykiais, moterys pradeda vertinti profesinius pasiekimus ir konkurenciją, kas šiaip labiau būdinga vyrams. Tai tikrai nereiškia, kad vyrai ir moterys netenka savo vyriško ir moteriško tapatumo. Tiesiog iš naujo randami nauji privalumai.

Visi žmonės neišvengiamai artėja prie savo profesinės karjeros viršūnės. Visos profesinės veiklos ribos ateina natūraliai. Jeigu žmogus atsidūrė veiklos srity, kuri jam buvo nepatraukli, tada jis pradeda blaškytis ir ieškoti kitokių sprendimų. Tai gali būti bandymai kurti naują šeimą, tarsi atjaunėjus, kitaip reikštis. Krizės ateina, jeigu žmogaus siekiai ir viltys neužpildo jo gyvenimo. Taip pat galima žiūrėti į šeimos santykius. Šeimą krizė užpuola, kai žmonių santykiai išsisemia.

Viena iš svarbesnių psichoterapijos krypčių, vadinama logoterapija, yra padėti žmogui surasti savo gyvenimo prasmę. Prasmė visada surandama išėjus už savojo „aš“ ribų. Prasmę galima rasti veikloje, jeigu ji turi vertę kitiems žmonėms, tikėjime, meilėje, kentėjime dėl kažko, įsipareigojimuose praeičiai. Praeityje žmonėms neretai svarbiausia buvo išgyventi ir pasirūpinti kitais, kad jie išgyventų. Mūsų laikais riba, kai žmogus pasakytų „ačiū, gana“, tapo sunkiai skiriama. Ne vienas, net labai turtingas, žmogus griauna savo gyvenimą todėl, kad nesugeba pasakyti „gana“. Tą mes matome begalėje sričių.