- Ar pas mus daug jaunų herojų, panašių į tuos, kurių atvaizdai sklando po pasaulio internetines platumas? Klausėme VU Medicinos fakulteto Rezidentų tarybos pirmininko Laimono UŠČINO.

- Daug jaunų gydytojų, rezidentų dabar dirba ten, kur sunkiausia. Labai skatiname savo jaunesnius kolegas eiti į skyrius, kuriuose kovojama su koronavirusu. Ir jie eina. Net keli mano pažįstami savanoriškai perėjo iš ramių darbo vietų dirbti į karštuosius židinius. Dar tada, kai apie didesnį užmokestį už darbą pavojaus zonoje kalbos nebuvo. Visais laikais, per visas krizes jaunimas pirmiausia žengia į pirmąjį frontą. Manęs kol kas dar nepakvietė, bet nežinia, kada tai gali nutikti. Jei tik ten pritrūktų gydytojų, tikrai eičiau. Ir neišsisukinėčiau.

- Vyresni medikai turi teisę atsisakyti dirbti karštuosiuose COVID-19 infekcijos postuose. O jaunieji medikai, rezidentai, ar jie gali?

- Turintys mažus vaikus tokią teisę turi. Jei mažų vaikų neturi ir nepriklausai rizikos grupei, teoriškai atsisakyti negali. Darbuotojų srautą ir poreikio užtikrinimą valdo darbdaviai. Kol kas mūsų, Santaros klinikose, darbuotojų netrūksta. Privalomo šaukimo nėra, nes užtenka savanorių. Aišku, savanoriams rezidentams šiuo metu lengviau, jie ir šiaip vaikšto per visus ciklus. Neturintiems nuolatinės darbo vietos perėjimas į kitą skyrių paprastesnis. Bet dalis jaunų medikų šiuo metu šiek tiek sunerimę. Dėl kitos priežasties, ne dėl baimės pakliūti ten, kur sunku. Jie nėra užtikrinti, ar užteks laiko per rezidentūrai skirtą laiką išmokti tai, ką turėjo, jei dalį to laiko atimtų darbas „Korona“ skyriuje, priėmimo skyriuje, reanimacijoje. Prarandi tam tikrą rezidentūros laiką, per kurį būtum galėjęs išmokti ateity reikalingus įgūdžius.

- Ar rezidentams už darbą su užsikrėtusiais COVID-19 atlyginama taip pat, kaip ir vyresniems kolegoms?

- Galime džiaugtis, kad priedai prie algos dirbantiems su „korona“ infekcijos pacientais mokami ir rezidentams. Rezidentai jaučiasi šiek tiek nuskriausti, nes algų kėlimas, paskubintas dėl šios situacijos, rezidentų nepalietė. (Praėjusią savaitę Seimas pritarė įstatymų pakeitimams, kurie leis nuo balandžio 1 dienos padidinti gydytojų rezidentų darbo užmokestį 15 proc. - aut.past.)

- Užsikrėtusių COVID-19 medikų skaičiai yra labai dideli. Kokios priežastys?

- Bent jau infekcijos pradžioje medikai tikrai užsikrėsdavo dėl didelio asmeninių apsaugos priemonių trūkumo. Ypač provincijos ligoninėse, kurias tos priemonės pasiekdavo vėliausiai, jų trūkumas buvo didžiulis. Begalinis buvo priemonių taupymas, taisyklių pažeidimas, tas priemones naudojant pakartotinai. Kai mus pradėjo pasiekti daugiau priemonių, kai daugiau pradėjo aukoti verslas, atsirado kita problema - neadekvatus taupymas. Administracija stengiasi sutaupyti ir išsaugoti kuo didesnius rezervus. Nustatytos griežtos taisyklės, kada galima naudoti priemones, kada ne. Dėl šių taisyklių dalis medikų išeina į paraštes, kur nebeįmanoma apsisaugoti. Jei nedirbi tiesiogiai su „koronos“ pacientais, tu priemonių negauni, nes laikoma, kad nesi padidintoje rizikoje. O padidinta rizika atsiras, kai pacientas bus įtariamas arba jam diagnozuotas virusas. Bet susitikimas su pacientais, nežinomais žmonėmis medikui yra gana dažnas. Tas nuolatinis racionalumas, kad reikia taupyti priemones tik tiems, kurie gydo užsikrėtusius „korona“, lemia, kad visi kiti, dirbantys ne tokiuose pavojinguose skyriuose, kardiologijos, reumatologijos, chirurgijos, lieka mažiau apsaugoti. O reikėtų ir jiems ne tik medicininių kaukių ir pirštinių, bet ir respiratorių, vienkartinių chalatų, einant ne pas savo pacientus, o naujai atvykusius. Nežinai, ko gali iš kiekvieno jų tikėtis.

Užburta grandinė lieka ir tai, kad medikai vis dar dirba per kelias vietas. Gali užsikrėsti vienoje ligoninėje, o atėjęs į kitą užkrėsti tenykštį ratą. Židiniai, kaip Klaipėdos, Marijampolės ligoninėse, labai greitai išplinta per visus skyrius, visą ligoninę. Mūsų universitetas aukoja rezidentams, o Rezidentų taryba dalija respiratorius tiems, kurie negauna jų iš savo ligoninių, jei jie nepatenka į padidintą riziką. Stengiamės bent kažkiek padėti. Paradoksas, bet taip susiklostė, kad kuo didesnės rizikos ligoninė, tuo ji geriau aprūpinta ir medikams yra mažesnė rizika susirgti.

- Kodėl Lietuvą virusas užklupo taip nepasiruošusią?

- Man atrodo, kad visi įkliuvo į spąstus, nes patikėjo, kad Kinija - trečio lygio šalis ir kad virusas iš ten mūsų nepasieks. O jei ir pasieks, Europa susitvarkys su juo daug lengviau. O kai liga pradėjo plisti, paaiškėjo, kad apsaugos priemonių trūkumas didžiulis. Kad niekada normaliai nebuvo apskaičiuota, kiek jų reikėtų, įvykus tokio masto pandemijai. Visi labai džiaugėmės, kiek daug turime kvėpavimo aparatų, kiek patyrusių gydytojų, o kiek iš tikrųjų turime paprastų individualių priemonių, to niekas neskaičiuodavo ir normaliai nevertindavo.

- Jūsų, jaunosios medikų, kartos požiūris, ar kuo nors skiriasi su vyresniųjų kolegų?

- Manyčiau, jaunimas kiek paprasčiau žiūri į riziką, tik galbūt labiau bijo, kad gali užkrėsti kitus, parnešti virusą į namus šeimai. Kol kas užtenka rezidentų, jaunų gydytojų, kurie savanoriškai eina į karštuosius taškus ir ten dirba. Gerųjų pavyzdžių, drąsos padėti, kilti į kovą ir susitvarkyti tarp jaunųjų yra gerokai daugiau nei baimės patiems užsikrėsti.

- Vis tiek ateis diena, kai šią pandemiją įveiksime. Bet niekas nebegali būti tikras, kad ji nepasikartos. Ar ir vėl pavojų sutiksime tuščiomis rankomis?

- Reikėtų pradėti nuo paprasčiausių asmens higienos priemonių, apie kurias kalbama prieš kiekvieną gripo pandemiją. Griežčiau kontroliuoti, kokius rezervus iš tiesų turi valstybė, reikalauti, kad visos ligoninės kuo objektyviau pateiktų duomenis apie turimus apsaugos priemonių išteklius ir jų poreikį. Ir nereikėtų išteklius vertinti tada, kai visiems jų jau reikia ir kai jau nėra iš ko priemonių įsigyti.

Reikia pasirūpinti, kad šalia būtų verslas, pasiruošęs gaminti kaukes, respiratorius ir kitas apsaugos priemones. Antraip ir vėl, pandemijai ištikus, teks jų ieškoti per visą pasaulį. Labai gajus stengimasis nuslėpti, sakyti, kad viskas gerai, kai nėra gerai. Nesuprantama ir baimė paminti savigarbą ir prašyti pagalbos, kai jos reikia. Jei iš karto būtų kreipiamasi į savo verslą, daug kas būtų sutvarkoma su mažiau skausmingomis pasekmėmis.

- Ko nesistengia suprasti mūsų visuomenė?

- Galiu prisipažinti, kad pirmą kartą gyvenime Velykas švenčiau be artimųjų, be šeimos. Stengiausi neparvežti į provinciją galimos infekcijos. Sunku žmonėms suvokti, kokią riziką jie savarankiškai neša. Kai jautiesi gerai, tau atrodo, kad gali surizikuoti, o jei kas įvyks, visada spėsi susitvarkyti. Bet jei įvyks, jau gali būti per vėlu kažką išspręsti.

Mus užklupusi liga yra visiškai nenuspėjama ir gydymo nuo jos nėra. Žmonės įprato, kad susirgęs eini pas gydytoją, gydytojas paskiria antibiotikus, ir viskas susitvarko. Mūsų visuomenei dar trūksta suvokimo, kad užsikrėtus dabar siaučiančia infekcija išsigelbėti įprastomis priemonėmis nebeįmanoma.