Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Mykolas Majauskas praėjusią savaitę kreipėsi į sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą, prašydamas išanalizuoti „numanomo sutikimo“ donorystės modelį, pagal kurį visi pilnametystės sulaukę piliečiai būtų užregistruoti galimais organų donorais, nebent jis pats arba jo artimieji po mirties pareikštų kitaip.

M.Majausko teigimu, dabar galiojantis donorystės modelis, kai žmogus turi išreikšti valią po mirties tapti organų donoru arba taip nusprendžia artimieji po jo mirties, yra pasenęs ir šiandien beveik niekur ES netaikomas. Rezultatas - taip ir nesulaukę donoro organo kasmet Lietuvoje miršta apie 20 žmonių. Dar bent keli šimtai nesulaukę donoro negali turėti visaverčio gyvenimo.

Situaciją komentuoja Kauno klinikų neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus reanimatologas Tomas Tamošuitis:

- Mano asmenine nuomone, vien ši įstatymo pataisa nepakeis organų donorystės situacijos Lietuvoje iš esmės. Reiktų neskubėti su sprendimais, tačiau pritariu, kad diskutuoti reikia, nes nesame tokioje geroje situacijoje kaip galėtų atrodyti.

Mūsų piliečiai vis dar laukia kepenų transplantacijos dvigubai ilgiau nei kitose Vakarų pasaulio šalyse, o tokioje kompaktiškoje šalyje inkstų transplantacijos eilės apskritai neturėtų būti, tačiau ji metai iš metų netrumpėja. Naujas neplakančios širdies donorystės modelis taip ir neįgauna pagreičio dėl finansinių problemų, kai stringa sprendimai iš Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vyriausybės, neįsiklausoma į specialistų rekomendacijas. Lietuvoje nėra donorystės srityje dirbančių profesionalių specialistų, todėl visi santykinai neblogi rezultatai pasiekiami neatlygintino gydytojų ir slaugytojų darbo dėka, nors visame pasaulyje tai yra profesionali medicinos šaka, o ne heroizmas.

Kita vertus, jei reikia artimųjų sutikimo, tai sistema niekuo nepasikeistų nuo dabar galiojančios. Ir būtų tokia pati deklaratyvi, kaip donoro kortelių pasirašymo sistema, bet visuomenės susiskaldymas padidėtų.

Laikinosios Nacionalinio transplantacijos biuro vadovės Audronės Būziuvienės komentaras:

- Donorystės ir transplantacijos procese ne sutikimo modelis - svarbiausia. Dėl dabar galiojančio modelio donorystė Lietuvoje tikrai nestoja. Priešingai - pagal donorystės rodiklius tarp 28 valstybių 2016 m. Lietuva buvo 11 vietoje. Už mūsų liko ir Jungtinė Karalystė, ir Vokietija, didžiulės ir medicinoje pažengusios valstybės.

Kasmet Lietuvoje miršta apie 40 tūkst. žmonių, tačiau maždaug tik šimtui iš jų konstatuojama smegenų mirtis. Ar dėl to „kaltas“ dabar galiojantis donorystės modelis? Būtų naivu tikėtis, kad įdiegus „numanomo sutikimo“ modelį, padaugėtų organų donorų.

Efektyviau būtų dar labiau propaguoti, kuo plačiau visuomenei pristatyti šiuo metu galiojantį donorystės modelį - kai žmogus pats, niekieno neverčiamas ir neliepiamas, pasirašo pritarimą donorystei. Arba kai pritarimą po žmogaus mirties išsako jo artimieji. Juo labiau kad pastaruoju metu visuomenės sąmoningumas organų donorystės klausimu akivaizdžiai išaugęs.

Kaip sakė popiežius Jonas Paulius II, „donorystė yra didžiausia žmogaus meilės išraiška žmogui“. Tad reikia išnaudoti visas galimybes plėsti šiuo metu galiojantį donorystės modelį, kad visuomenė žinotų ir pati priimtų sprendimą. Negalima apie altruizmą, gerus darbus kalbėti įstatymo, nutarimo punktais. Negali būti jokių „nuleidimų“ iš viršaus. Turime kalbėtis, diskutuoti, žinoti ir dovanoti.

Situaciją komentuoja Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė:

- Organų donorystė dažnu atveju yra susijusi su artimo žmogaus netektimi. Todėl suprantama, kad tai yra jautri tema, paliečianti tiek netektį išgyvenančius mirusiojo artimuosius, tiek tuos, kurie laukia kokio nors organo persodinimo.

Tačiau donorystė - yra savanoriškas apsisprendimas dovanoti, kuomet asmuo pats apsisprendžia ir išreiškia savo valią būdamas gyvas, arba po mirties nusprendžia jo artimieji.

Pacientų artimųjų prieštaravimas donorystei Lietuvoje daugelį metų nesikeičia. Atsisakymo procentas 2004 m. ir 2017 m. yra identiškas (apie 30 proc.), net ir šviečiant visuomenę, organizuojant akcijas. Nesinorėtų, kad skuboti politikų sprendimai sukeltų visuomenės susipriešinimą ir pasuktų kilnią idėją regreso keliu. Reikalingos tiek specialistų, tiek visuomenės diskusijos.

Šiuo metu kokio nors organo persodinimo operacijos laukia apie 400 asmenų. Šalia kiekvieno laukiančiojo yra jo šeimos nariai, artimieji. Tai daug likimų, daug gyvenimų.

Statistiškai, tikimybė atsidurti laukiančiųjų transplantacijos sąraše yra didesnė, nei tapti organų donoru. Tad pasikalbėkite apie organų donorystę šeimose ir neleiskite užgesti gyvybėms tų, kuriems galime padėti. Donorystės modelis turėtų skatinti žmogų išreikšti savo valią, jam turi būti patogu, aišku ir suprantama. Tik geranoriškumas ir laisva valia griauna stigmas ir leidžia judėti į priekį.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“