Naujojo įstatymo šalininkai tvirtina, kad keičiant genus būtų išvengta daugybės paveldimų sunkių ligų. Skeptikai laikosi nuomonės, kad tai yra žingsnis „vaikų projektavimo“ link, kišimasis į natūralius genetikos procesus, o pasekmes sunku numatyti.

- Jeigu Lordų rūmai pritartų britų parlamentarų sprendimui, ką reikštų ši naujovės šalininkų pergalė? - „Vakaro žinios“ teiravosi profesoriaus, kunigo Andriaus NARBEKOVO.

- Jungtinėje Karalystėje, kaip yra žinoma, atliekami legalūs eksperimentai kuriant gyvulio ir žmogaus hibridus. Ten taip pat atliekamas dirbtinis apvaisinimas ir įvairios panašios procedūros. Nors tos visos manipuliacijos su žmogaus gyvybe moraliniu požiūriu yra labai probleminės, esamame kontekste būtent šita technologija, apie kurią prakalbome, turėtų būti vertinama kaip bandymas įveikti ligų paveldimumą. Paveldimos ligos dėl mitochondrijose esančių mutavusių genų yra labai sunkios: gali būti neišsivystę arba patologiškai pakitę virškinimo sistemos organai, gali būti įgimtas aklumas ir daugelis kitų dalykų. Šitų genų yra tiktai kiaušialąstėje, todėl genetiškai paveldima liga perduodama per motinos liniją. Mitochondrijose yra 37 genai, o tai sudarytų maždaug 0,1 proc. viso genomo. Bet kokiu atveju būtų manipuliuojama su kiaušialąstėmis. Kitaip sakant, mitochondrijos su mutavusiais genais būtų pakeičiamos sveikos moters kiaušialąstės mitochondrijomis. Taigi, mes čia kalbėtume ne apie įsikišimą į genomą, kai konstruojamas vaikas, turintis trijų tėvų savybes ar pan. Čia būtų kalbama apie terapinį įsikišimą, mutavusių genų mitochondrijose pašalinimą. Jeigu ta procedūra pavyktų ir ta kiaušialąstė vėliau būtų apvaisinta, vaikas, kuris gimtų, neturėtų paveldimų genų. Jeigu būtų galima pašalinti patologinius genus, tai neturėtų sukelti kokių nors etinių problemų. Bet jeigu tai būtų įsikišimas į genomą didesne apimtimi, kad būtų, kaip minėjau, siekiama sukurti kelių tėvų vaiką, tai būtų rimta problema. Aišku, jeigu ta procedūra ir bus atliekama, nežinoma, kokios bus pasekmės. Būtina laikytis atsargumo principo, kad nebūtų daugiau žalos negu naudos. Teoriškai galvojant, jeigu tai pavyktų, šis terapinis efektas būtų privalumas.

- Ar galima kalbėti apie kokius nors pavojus, nenumatytas tokios terapijos pasekmes?

- Kadangi tai tik pradžia, tos manipuliacijos su genais gali turėti nenumatytų prognozių. Niekas nežino, kaip iš tikrųjų bus. Aišku, jeigu tos procedūros bus atliekamos ir vėliau apvaisinimas vyks mėgintuvėlyje, greičiausiai čia bus taikoma introcitoplazminė, vadinamoji spermatozoido injekcija. Jau dabar dirbtinio apvaisinimo praktikoje matome, kad labai daug embrionų neišgyvena, būna įvairiausių sutrikimų, sklaidos trūkumų netgi ne dėliojant genus, o dirbtinai apvaisinant. Čia būtų dar papildoma intervencija, kuri, tikėtina, vėl galėtų sukelti tam tikrą riziką, kuri visada išlieka.

- Šis britų įstatymas jau atveria kelią praktikai ar tik eksperimentams?

- Medicinoje yra taip: kas yra terapijoje, anksčiau turi būti eksperimente. Niekada į mediciną neateina dalykai, kurie nepereina eksperimento stadijos. Ko gero, dabar būtų tik eksperimentinė situacija.

- O kodėl dažnai girdime skeptikų keliamą klausimą, kad ši naujovė - tiesus kelias į „vaikų projektavimą“?

- Yra toks terminas „slidus šlaitas“. Jeigu pradedama po truputėlį leistis į kokias nors manipuliacijas, tada apimtis gali didėti. Manau, čia ir vėl yra pagrįstas nuogąstavimas dėl to, kad, kaip rodo praktika, jeigu koks nors naujas arba ganėtinai pavojingas reiškinys leidžiamas maža apimtimi, vėliau apimtis didėja. Taip galima nueiti ir iki vadinamojo „baby design“ lygio, kai imama manipuliuoti iš įvairių tėvų paimtais genais.

- Ar, atmetus riziką ir galimus persistengimus, šitokią įstatymais legalizuojamą technologiją galima laikyti sveikintina?

- Aš nesakyčiau, kad tai yra sveikintina. Bet žinant, kas jau dabar Anglijoje yra legalu, tai ta manipuliacija, kuri yra dabar svarstoma, nepablogins ten esančios situacijos. Juk ten, kaip minėjau, dabar netrukdoma kurti gyvulio ir žmogaus hibrido.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“