Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos šalyse atlikta kepenų transplantacija iš neplakančios širdies donoro.
2 nuotr.Donorystė tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra galima dviem atvejais: po smegenų mirties ir sustojus širdies veiklai bei nutrūkus kraujotakai. Šis neplakančios širdies donorystės atvejis - tik tryliktas Lietuvos istorijoje.
Donorystė nutrūkus kraujotakai ar sustojus širdžiai Lietuvoje labai retas reiškinys. Kaip sako Santaros klinikų Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro vadovas prof. Tomas Jovaiša, tokių donorų yra labai mažai dėl sudėtingo organų funkcijų išsaugojimo, nes išnykus širdies veiklai organai, kaip ir visas kūnas, pradeda mirti.
Įvykus smegenų mirčiai, organų (širdies, kepenų, inkstų ir kitų) veiklą palaiko medicininė aparatūra ir medikamentai, todėl yra laiko pasiruošti būtinoms procedūroms - organus ištirti, eksplantuoti (paimti) ir persodinti, nes širdis plaka ir aprūpina visus organus deguonimi bei būtinomis medžiagomis, ir jie išlieka gyvybingi. Tokia yra mums įprasta, dažniausia donorystė, kai kūnas pats išlaiko organų funkcionavimą.
Visai kita situacija, sustojus širdžiai ir nutrūkus kraujotakai: labai greitai organai tampa netinkami transplantacijai. Todėl pagrindinis iššūkis susijęs su laiku: po mirties organus eksplantuoti reikia labai greitai - skaičiuojamos minutės, kol dar neprasideda irimo procesas ir dovanotas organas gali išgelbėti gyvybę. Kitas variantas - skubus organų funkcijas išlaikančių aparatų taikymas naudojant normoterminę organų perfuziją, kai organams užtikrinama dirbtinė kraujotaka ir jie išlaikomi kūno temperatūros.
„Tam tikra prasme medikų veiksmus esant neplakančios širdies donorui galima palyginti su Formulės-1 komandos darbu, kai atlekia bolidas ir sušoka kalnas žmonių. Kiekvienas žino, ką daro, turi labai preciziškai atlikti konkrečią funkciją. Gal tai nėra 10 sekundžių, kaip Formulėje-1 keičiant ratus, bet veiksmas ligoninėje atrodo panašiai. Tik supuola ne visi vienu kartu, o yra aiški, tiksli seka, kai kiekviena komanda atlieka savo funkciją ir užleidžia vietą kitai", - vaizdžiai pasakoja prof. Tomas Jovaiša.
Jam antrina klinikų gydytojas anesteziologas-reanimatologas dr. Šarūnas Judickas, kuris teigia, jog neplakančios širdies donorystės atveju vyksta olimpinis laiko skaičiavimas. Laikas tampa nepaprastai svarbus: „Sustojus širdžiai turime ypatingai mažai laiko taikyti priemones, kurios gali palaikyti organų gyvybingumą. Išnykus smegenų veiklai, yra standartiniai vaistai ar procedūros, palaikančios širdies plakimą ir organų gyvybingumą. O sustojus širdžiai, viską turime padaryti ne tai, kad greitai, bet ypatingai greitai ir ypatingai tiksliai. Kitokiu atveju donorystė yra apskritai neįmanoma, nes organai bus netinkami transplantacijai."
Pastarosios neplakančios širdies donorystės atveju Santaros klinikose dirbo labai skirtingi specialistai - reanimacijos, radiologų, ekstrakorporinės membraninės oksigenacijos sistemos (EKMO) komandos, anesteziologai, dvi chirurgų komandos, laboratorinės medicinos specialistai.
„Prieš pradedant transplantaciją, kad organai išliktų gyvybingi, jie buvo prijungti prie regioninės perfuzijos - kai kraujotaka sukuriama tik konkrečiuose organuose, o ne visame kūne. Sakyčiau, jog iš viso iki pačios transplantacijos ruošiant donorą ir atliekant eksplantaciją, dirbo apie 20 specialistų. Nuo donoro širdies sustojimo iki pirmosios chirurgų komandos, kurie išėmė organus, darbo pradžios praėjo mažiau nei dvi valandos", - apie veiksmų gausą kalba prof. Tomas Jovaiša.
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
