1 nuotr.Šį pokalbį paskatino didelio atgarsio visuomenėje susilaukusios „Respublikos“ publikacijos, kad Lietuvoje prieš 2 mėnesius pritrūko vaistų onkologinių ligų gydymui, o prieš 2 savaites neliko ir vaistų diabetikams bei kitiems sunkiems ligoniams. Kodėl gi taip atsitinka XXI amžiuje? Europos Sąjungos valstybėje. Ar tikrai esame laikomi visaverčiais ES nariais, jei elgiamasi kaip su pienburniais? Bet mūsų valdininkai sako, kad tai normalu...
Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus pabandysime atrasti šioje ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvauja Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos vadovas Gintautas BARCYS, sveikatos apsaugos ministro patarėjas Martynas MARCINKEVIČIUS, Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys Gediminas NAVAITIS ir visuomenės veikėjas pensininkas Antanas UŽDAVINYS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Įsivaizduoju labai paprastai: mes išrenkame Seimo narius, jie mums žada gerą sveikatos apsaugą, Seimas skiria ministrą, ministras toliau skiria Vaistų kontrolės tarnybos vadovą. Kurioje vietoje atsiranda toks tarpas, kad štai ėmė ir pritrūko Lietuvos žmonėms reikalingų vaistų?
G.BARCYS: Pas mus registruota apie 28 tūkst. vaistų, kurie gali patekti į rinką. Tai yra tikrai labai daug. Kiekvienai ligai, įvairioms ligų formoms ir pan. Be abejo, esant tokiam dideliam vaistų skaičiui, tiekimo pertrūkių būna dėl įvairiausių priežasčių. Pavyzdžiui, ką tik sustabdėme vienos serijos vaistų prekybą dėl kokybinių parametrų neatitikimo ir tų vaistų rinkoje nebebus, juos turės pakeisti kiti. 2009 metų rudenį įvedėme vaistų rinkos stebėsenos sistemą, todėl galime orientuotis ir planuoti galimus pertrūkius, sutrikimus. T.y. kiekvieną mėnesį iš didmenininkų, užsiimančių vaistų prekyba, gauname informaciją, kiek vaistų jie tiekia per mėnesį, kokių vaistų jie turi, kokie likučiai sandėliuose ir ar kurių nors vaistų trūksta. Jei trūksta kokių nors vaistų ar jie pakeičiami kitais, ši sistema mums tikrai padeda. Minėtuoju atveju dėl onkologinių vaistų mūsų sistema nerodė jokios problemos, nes jie buvo pakeičiami kitais vaistais, dar buvo tiekiami dviejų gamintojų vaistai, registruoti Lietuvoje. Tačiau dabar, atlikus tyrimą, nors galutinės išvados dar nepateiktos, atrodo, kad įvyko paprasčiausia techninė klaida. Vienas didmenininkas, teikdamas mums ataskaitas, vietoj vienos ampulės įrašė penkias ir mūsų sistema parodė, kad į Lietuvos rinką patiekta du kartus daugiau vaistų negu pernai, ir netyčia atsirado šitas trūkumas. Mes viską išsiaiškinome ir dabar dar patobulinome savo sistemą, informuojame visus rinkos dalyvius apie bet kokius sutrikimus, apie keičiamus vaistus, kad jie orientuotųsi, planuotų atvežimus ir kad tokių sutrikimų nebūtų.
G.JAKAVONIS: Atsimename ir tas artėjančias gripo epidemijas, kai skiepai perkami pavėluotai, brangiau, o paskui jų neprireikia. Ką reikėtų tobulinti, kad tokių problemų būtų mažiau?
M.MARCINKEVIČIUS: Pirmiausia, jeigu kalbėtume konkrečiai apie atvejį dėl onkologinio vaisto fluorouracilo, tai iš tiesų nebuvo taip, kad Lietuvoje to vaisto nebūtų buvę. Sakykim, buvo tam tikras pavojaus signalas, nes jo pritrūko vienoje gydymo įstaigoje. Iš tiesų tuo metu Lietuvoje dar buvo pakankamos to vaisto atsargos, o dabar jis yra tiekiamas ir jo tiekimas yra užtikrintas. Tiesa, dabar tiekiamos nelietuviškos pakuotės, bet šiuo atveju padaryta išimtis ir sakyti, kad to vaisto pritrūko Lietuvoje, būtų neteisinga. Buvo tam tikras sutrikimas, bet laiku sureaguota ir išties Lietuvoje tų vaistų trūkumo nebuvo. Čia buvo galbūt vienos įstaigos problema, kad ji laiku neinformavo apie vaistų trūkumą, nes paskui paaiškėjo, kad kitur dar buvo rezervo ir buvo galima perskirstyti. Tad, galima sakyti, buvo tam tikras pavojaus signalas, bet problema gana operatyviai išspręsta ir šiandien tie vaistai tiekiami nelietuviškomis pakuotėmis, o po Naujųjų metų, tikimės, turėsime jau lietuviškomis pakuotėmis. Vienintelė problema, kad šiuo metu jų nėra kompensuojamųjų vaistų sąraše, bet šis klausimas maždaug per porą savaičių bus išspręstas. Taigi iš tiesų vaistų tikrai nepritrūks. Dabar apie kitus atvejus. Fluorouracilo, apie kurį dabar šnekame, trūksta visoje Europoje, tai nėra kokia nors išskirtinė Lietuvos situacija. .
G.NAVAITIS: Leiskite įsiterpti. Yra vienas svarbus klausimas, į kurį mes tikriausiai turėtume atsakyti. Vaistas, apie kurį kalbame, buvo kompensuojamas. Tas, kuris bus naudojamas dabar, nėra kompensuojamas. Ar tai turės kokios įtakos ligonių piniginei?
M.MARCINKEVIČIUS: Mes buvome susitikę su gamintojais ir jie pažadėjo per šią savaitę pateikti paraišką įtraukti vaistą į kompensuojamųjų sąrašą.
G.JAKAVONIS: Gediminai, kodėl Seimo Sveikatos reikalų komiteto nariai vengia dalyvauti diskusijoje? Štai jūs sutikote ateiti, o daugelis atsisakė dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Ar bijoma farmacininkų, kažkokio labai galingo klano?
G.NAVAITIS: Laikausi pozicijos, kad reikėtų komentuoti savo, o ne kolegų poelgius. O aš esu čia, nes manau, kad tai yra svarbi tema.
Sveikatos apsaugos ministerija parengė Farmacijos įstatymo pataisas, kuriomis siūloma nustatyti papildomas priemones dėl kompensuojamųjų vaistinių preparatų tiekimo užtikrinimo. Ir tose pataisose yra numatytos griežtesnės sankcijos, jeigu sutarčių nebūtų laikomasi. Truputį plačiau pažvelgus, manyčiau, šis įvykis išryškina vieną svarbią sveikatos apsaugos sistemos problemą. Ne pirmus metus kalbame apie vadinamąją e.sveikatą - elektroninę sveikatą. Apie tai, kad pacientas ir gydytojas galėtų naudotis visose gydymo įstaigose atliktų tyrimų duomenimis. Kad skubiais atvejais būtų taip pat skubiai persiunčiama informacija apie ligonį, kad būtų bendras vėžio registras, kraujo donorų registras ir daugybė kitų dalykų, kurie tiesiog privalomi XXI amžiuje, kad jie būtų kompiuterizuoti, prieinami. Ir Seimas skyrė daug pinigų šiai sistemai sukurti, o rezultatas, pripažinkime, kol kas artimas nuliui. Ir dar vieną temą norėčiau paminėti - tai turbūt mums visiems aktuali vaistų kainų problema. Ir Sveikatos reikalų komitetas, ir ministerija prisidėjo, kad vaistų kainos Lietuvoje mažėtų. Bet ne paslaptis, kad yra kitų Europos Sąjungos šalių, kur vaistai kainuoja pigiau negu Lietuvoje. Populiaru kaltinti vaistininkus dėl per didelių antkainių, bet tuos antkainius mes reguliuojame. Todėl dar kartą pasidžiaugčiau, kad reguliavimo rezultatas neblogas, bet visgi rinkoje, manau, vienintelis efektyvus būdas sumažinti vaistų kainas - tapti solidesniu vaistų rinkos dalyviu, su kuriuo turėtų skaitytis pasaulinės farmacijos įmonės.
A.UŽDAVINYS: Aš pakalbėsiu kaip paprastas pensininkas ir išties didelis ligonis. Pirmiausia, žinoma, gal ten ir buvo vienos ligoninės problema, kai pritrūko vaistų, bet reikia pabrėžti - pritrūko onkologinių vaistų. Onkologiniams ligoniams, galima sakyti, jau būna parašytas nuosprendis. Ir kai ateina gydytojai ir pasako, kad rytoj tu negausi vaistų, mes jų neturime, kokia gali būti paties ligonio, giminių savijauta?! Tai tikrai labai didelė skriauda. Aš nieko nekaltinu, nes nesu kompetentingas, bet jeigu būčiau tokioje situacijoje, man būtų lygiai tas pats. Toliau - vaistų kainos. Prieš kelis mėnesius vaistinėje prieš mane eilėje stovėjo močiutė, išsiėmė nosinaitę, kurioje turėjo kažkiek litų, ir padavė vaistų knygutę. Vaistininkė sako: parinksiu pigiausius, bet jums, močiute, reikės mokėti 40 litų. Ne, ačiū, sako, aš neturiu tiek pinigų. Pasiėmė knygutę ir išėjo, nusipirkusi citramono, ir viskas. Taip pasidarė graudu ir nejauku, kad jai tų vaistų būtinai reikėjo, nes gydytojai prirašė, o jinai negali nusipirkti. Vaistų kainos yra aiškiai per didelės. Ir man niekas neįrodys, kad jos yra geros. Gerb. ministro patarėjui M.Marcinkevičiui norėčiau truputį paprieštarauti dėl kompensuojamųjų vaistų akcijų. Uždraudėte akcijas. Jeigu man reikėdavo mokėti 40 proc., tai, būdavo, kai kuriose vaistinėse - jau tik 20 proc., o dabar to nėra. Manau, kad jūs nuskriaudėte vyresnio amžiaus žmones. Mes skaičiuojame litus: aš gaunu 800 litų pensijos, dar žmona pernai susirgo, tai per mėnesį mums abiem vaistams išeina 600 litų. Gerai, kad aš dar kaime gyvenu, bulvytę ar dar ką savo išsikasu, tai mes galą su galu suduriame, nesakau, kad alkanas vaikštau. Bet atvažiuoti į Vilnių, į teatrą jau galimybės ir neturime. Mes pasmerkti apsamanoti.
G.JAKAVONIS: Kokios priežastys lemia, kad kitose ES šalyse vaistai pigesni negu Lietuvoje? Štai ir vėl spaudoje rašoma, kad farmacininkai finansuoja gydytojų poilsines keliones, matyt, yra kažkokie svertai, už kuriuos reikia atsidėkoti, ir turbūt tos kelionės, kurias finansuoja farmacininkai, įkalkuliuotos į tas kainas? Ar čia labdara?
G.BARCYS: Tokių kelionių, be abejo, neturi būti ir tai yra absoliučiai netoleruotinas dalykas, kai už kažkokias paslaugas gydytojams teikiamos kelionės. Ne mokslinės konferencijos, kur bent jau yra nauda, o tokios poilsinės kelionės. Antra, be abejo, jeigu patiriamos išlaidos, tai jos kažkur kompensuojamos. Trečia, apie kainas plačiąja prasme. Lyginant Lietuvą su kitomis šalimis, yra dvejopa situacija. Onkologinių vaistų, vaistų astmai gydyti kainos išsivysčiusiose ES šalyse yra aukštesnės negu pas mus, tačiau paprastų vaistų kainos pas mus didesnės negu, pavyzdžiui, Lenkijoje. Priežastis ta, kad mūsų vaistų rinka yra apie 0,3 proc. Europos rinkos. Mes esame maži, mums reikalingos nedidelės medikamentų serijos ir vaistų gamintojams nesame pirmieji eilėje. Pritariu p. G.Navaičiui, kad mums reikia stengtis didėti, ir kai kurie žingsniai yra daromi. Mes pirmiausia integruojamės su Latvija ir Estija, jau esame įteisinę ir leidžiame bendras trikalbes pakuotes, kad jas būtų galima gaminti ir Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Mes dabar bandome šifruoti pakeitimus, visas procedūras, kad nereikėtų kiekvienoje šalyje atskirai daryti, kad būtų galima padaryti per vieną procedūrą. Tai jau įteisinta. Pernai buvome susitikę su latviais ir estais ir sutarėme dėl šių dalykų. Šiais metais jie pas mus irgi atvyksta. Spalio 13 d. vyks pasitarimas visais šiais klausimais. Antkainių ribojimas davė efektą. Pirma, nustojo augti kainos ir nemaža dalis vaistų atpigo.
G.JAKAVONIS: Štai mes Europos Sąjungoje nesame pirmarūšiai dėl to, kad esame mažiukai. Tada kyla klausimas: jeigu jau mes esame tokie trečiarūšiai, ar mums tas buvimas Europos Sąjungoje reikalingas? Turėtume dabar pigesnių rusiškų vaistų.
G.BARCYS: Jeigu nebūtume Europos Sąjungoje, didesni nepasidarytume. Kalbant apie rusiškus vaistus, patys rusai skundžiasi, kad jų rinkoje liko labai nedaug savų vaistų - iki 20 proc., visa kita yra importuojama produkcija. Farmacijos pramonė negali likti tokio pat lygio kaip prieš 40, 50 ar 60 metų. Tobulėjama, atsiranda naujų vaistų, tobulinami senieji. Galų gale nėra taip, kad, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, įšaldyta situacija išliktų amžinai. Pokyčių vyksta ir reikia spėti su laiku. Vis dėlto geriau būti ten, kur aukštesnis technologijų ir išsivystymo lygis, o ne ten, kur žemesnis.
G.NAVAITIS: Pratęsčiau jūsų mintį dėl buvimo Europos Sąjungoje. Galima sakyti truputį su humoru, kad, man atrodo, geriau priklausyti milijonierių klubui. Mes dabar visgi priklausome tam, „auksiniam” milijardui Žemės gyventojų, kurie turi stogą virš galvos, turi geriamą vandenį, batus, o siūlymas išeiti iš šito klubo... Sakysime, atsidurti Afrikoje būtų gal ir labai pigu, gautume daugybę visokios labdaros, bet kažkodėl iš Afrikos žmonės bėga į Europos Sąjungą, o ne iš ES į Afriką, kur galėtų iš labdaros gyventi ir džiaugtis. Tai čia buvo kiek su humoru pasakyta. O grįžtant prie mūsų temos, tai įvairios ES direktyvos, reglamentai mūsų medicinos sistemą, nors kartais jinai net ir priešinasi, už ausų patempia į aukštesnį lygį. Ir ne visada žmonės tai pastebi. Jeigu lygintų dešimties metų laikotarpį, tai niekas nepasakytų, kad medicinos pažangos nepasiekta. Ir pasiekta jos kaip tik dėl to, kad, be kitų priežasčių, turime žaisti aukštesnėje lygoje.
G.JAKAVONIS: Norėčiau, kad jūs su humoru dar papasakotumėte apie Graikijos ekonominę situaciją, apie euro zonos krizę. Man atrodo, ten yra gana daug bėdų. Negi, pavyzdžiui, mūsų ano laikotarpio kardiologų Sirvydžio, Marcinkevičiaus, Uždavinio pasiekimai yra kuo nors blogesni? Buvau tikrai nustebęs, kai vienas iš Briuselyje dirbančių lietuvių kreipėsi į gydytojus ir jam pasakė ateiti po keturių penkių mėnesių, nes tokia eilė. Atvirai pasakius, lyginant su sovietine sistema, kurią Gediminas lyg ir bandė sukritikuoti, nieko gero ten nematau.
G.NAVAITIS: Manau, kad geriausias sveikatos apsaugos sistemos veikimo rodiklis (turbūt visi sutiksite, nors, suprantama, ne tik nuo jo priklauso) yra gyvenimo trukmė. Ir jeigu palyginsime Vakarų Europos šalių, Lietuvos ir Rusijos žmonių gyvenimo trukmę, tai skirtumas akivaizdus Vakarų Europos naudai. Todėl, manau, į tą pusę ir turime orientuotis.
M.MARCINKEVIČIUS: Dabar pasakysiu ne kaip politikas, o kaip praktikas. Sovietinės sistemos, kuri buvo prieš keliasdešimt metų, deja, nė vienoje buvusioje sovietinėje respublikoje nebėra. Per pastaruosius keletą metų teko lankytis keliose buvusiose sovietinėse respublikose - Azerbaidžane, Gruzijoje, taip pat Rusijos Kaliningrado srityje. Iš tiesų vaizdas yra žiaurus. Aš nebijau to žodžio. Kad Sovietų Sąjungoje sveikatos priežiūrai buvo skiriama daug dėmesio, su tuo galime sutikti, bet tai reikia užmiršti, Sovietų Sąjungos nėra ir sovietinės sveikatos apsaugos sistemos nėra. Buvusiose respublikose tėra tos sistemos griuvėsiai ir beveik nepažengta į priekį. Niekam nelinkėčiau ir nenorėčiau, kad mes būtume ėję tuo keliu.
G.JAKAVONIS: Antanai, mudu esame kaimiečiai, gyvename Varėnos rajone, kuris ribojasi su Baltarusija. Daug kas Baltarusijos pasienyje turi giminių, važiuoja aplankyti vieni kitus. Ir iš tų grįžusių iš Baltarusijos girdime apie garantuotą jų sveikatos apsaugą, apie pigesnius vaistus. Aš ne šiaip sau uždaviau klausimą apie buvimą ES. Aišku, Baltarusija turi savų problemų, tačiau kiekviename kaime bent yra socialiniai darbuotojai, ambulatorijos. Vakarų sistemoje žmogus pririšamas prie tam tikro gydytojo, sunegalavus šis visada jam išrašys vaistų, jis visą laiką leis sveikatai pinigus. Ar čia, Vakaruose, jau viskas gerai, o ten, Rytuose, taip blogai?
A.UŽDAVINYS: Čia labai sudėtingas klausimas. Aš noriu pasakyti, kad pas mus ligonių aptarnavimas nėra labai blogas. Gydytojai tikrai nėra blogi. Bet pasitaiko vienas kitas, kuris yra atžagarus, nemandagus, gal ir pavargsta, kada reikia priimti, tarkim, 30-35 ligonius. Tai nėra taip paprasta. Bet tvirtinti, kad Baltarusijoje visiškai blogai, negalima. Man irgi kelis kartus teko ir kalbėtis, ir bendrauti, ir pigesnių vaistų važiuojame ten nusipirkti. Baltarusijoje nepanaikinti medicinos punktai, o pas mus rėžia negailestingai. Aš nesiimu spręsti, kur geriau, kaip geriau. Aš žiūriu, kad čia, kur gyvenu, būtų gerai.
M.MARCINKEVIČIUS: Norėčiau grįžti prie vaistų temos. Kalbant apie vaistus, gerbiamam Varėnos atstovui norėčiau tik tiek pasakyti: jūs teisus, vaistų kainos pas mus nėra labai žemos, tačiau aš galiu pasakyti, kad čia padėtis panaši kaip ir su šildymo kainomis. Lietuva pati vaistų gamina nepaprastai mažą kiekį. Lietuviška produkcija sudaro 4-5 proc. rinkos. Aukštos technologijos vaistų, sakykim, kompensuojamųjų, kurie tikrai reikalingi žmonėms, gaminame labai mažai. Ir čia yra tokia pat padėtis kaip ir su naftos ar dujų kainomis. Visoje Europoje - beje, tą daro ir Lietuva, ir kitos šalys - yra vadinamoji koreferavimo sistema. Tai reiškia, kad kai šalis nusistato savo vaistų kainą, ji žiūri į visas kitas ES šalis, kad nepirktų brangiau negu kiti. Dėl to visi gamintojai visoje Europoje laiko vienodas kainas. Jeigu pamatome, kad kurioje nors šalyje vaistas yra pigesnis, mes iš karto reikalaujame būtent tos pigiausios kainos. Tai netgi įrašyta visose mūsų taisyklėse. Bet atitinkamai ir mums niekas nenori duoti mažesnės kainos, nes tada vokiečiai, anglai, prancūzai, didžiosios rinkos irgi reikalauja to paties. Dėl to, deja, Lietuva, būdama ES narė, negali turėti išskirtinių kainų. Galiu pasakyti, kad nuo 2009 iki 2011 metų birželio pacientų priemokos sumažėjo daugiau negu 30 proc. O tai tam tikras pasiekimas.
A.UŽDAVINYS: Vaistinėse, ypač didesnių tinklų, buvo madinga skelbti kompensuojamųjų vaistų priemokų akcijas. Ir čia, rodos, prieš porą metų vienu įsakymu ar nutarimu tas akcijas uždraudėte. Juk tai, man atrodo, buvo vargingiausių ligonių gelbėjimas.
M.MARCINKEVIČIUS: Leidimas mažinti kainą niekur nedingo. Tiesiog jūs turbūt ir pats esate gyvenime pastebėjęs, kaip vyksta akcijos. Pirmiausia užrašoma didelė kaina - tai būdinga pardavinėjant ne tik vaistus. Vėliau paskelbiama didžiulė nuolaida. Ir tai buvo paprasčiausiai pacientų mulkinimas. Dabar Valstybinėje ligonių kasoje sukurta speciali sistema, kur kiekvienas gamintojas gali suteikti nuolaidą kompensuojamiesiems vaistams. Mes nebeleidžiame mulkinti žmonių. Jeigu turime fiksuotą kainą ir jūs norite ją sumažinti, prašom, tam yra sudaryta galimybė. Bet nebėra galimybės taip manipuliuoti ir mulkinti.
G.JAKAVONIS: Pavyzdys su benzino kainomis. Mes vieninteliai iš pabaltijiečių turime „Mažeikių naftą“ ir kainos pas mus yra didžiausios. Buvo paminėti skaičiai, kad lietuviški vaistai sudaro 4-5 proc. rinkos. Jeigu daugiau gamintume lietuviškų vaistų, jie irgi pas mus pasidarytų brangesni, ar čia tie 4-5 proc. vaistų, kuriuos mes gaminame, vis dėlto yra pigesni negu ES?
G.BARCYS: Šiaip jau kiekviena šalis, kad ir kur ji būtų - Europoje ar kitoje pasaulio dalyje, remia savo pramonę. Ypač tokią pramonę, kuri yra gana aukšto lygio, kaip farmacijos pramonė. Tikrai taip nėra, kad reikėtų statyti fabrikus, kurie gamintų tik Lietuvai. Nes yra ekonominė logika. Vieno ar kito farmacijos produkto gamykla statoma 10-12 mln. gyventojų. Kitaip sakant, ji turėtų iškart gaminti produkciją ir eksportui. Jeigu yra vietos gamykla, paprastai būna gana išplėtota infrastruktūra, yra specialistų, yra atitinkamas aplinkos lygis, ir bendrauti greičiau galima, ir registruoti vaistus, ir susitvarkyti su sąnaudomis. Paprastai farmacijos sektoriuje savi gamintojai savose šalyse vis dėlto kainas palaiko mažesnes, tai būtų naudinga ir Lietuvai. Viena mūsų darbo krypčių - skatinti mūsų vaistų gamintojus, kad jie registruotų vaistus pas mus, kad plėstų gamybą, kad gamintų produkciją eksportuoti, - tai yra ir darbo vietos, ir mokesčiai, ir žmonių kvalifikacija, ir galų gale nauda tarptautiniam vartotojui.
G.JAKAVONIS: Visada didžiuodavomės, kad Lietuvoje kvalifikuota darbo jėga. Ar galima tikėtis, kad, turėdami žmonių potencialą, galėtume bent kiek plėtoti vaistų pramonę, pasirodyti net europinėje rinkoje, kartu ir mūsų ligoniams tie vaistai būtų prieinamesni?
M.MARCINKEVIČIUS: Galiu pasidžiaugti dėl dviejų dalykų. Pirma, iš tiesų su lietuviškų vaistų gamintojais nuolat vyksta dialogas. Manau, jie tikrai neturėtų turėti pretenzijų ministerijai, nes mes tikrai nuolatos su jais susitinkame, visada stengiamės reaguoti į jų pageidavimus, buvo padaryta tam tikrų nuolaidų ir dėl registracijos, ir dėl kitų dalykų, dėl to, ko jie prašė. Galima pasidžiaugti, kad nors kol kas gaminame mažai vaistų, vyksta gana spartus augimas. Gaminame mažai vaistų dėl to, kad subyrėjus Sovietų Sąjungai gana sunku sukurti naujas gamyklas. Bet yra juk tokių sričių, kur esame lyderiai netgi Europos mastu ir pasaulyje esame žinomi, kad ir biotechnologinių vaistų gamybos srityje. Bet čia, aišku, labai siaura specializacija. Ir dabar iš tiesų matyti gana nemažas kai kurių lietuviškų įmonių augimas. Sakykime, „Teva” - jos gaminamų vaistų spektras labai greitai plečiasi. Beje, kai kurių lietuviškų gamintojų vaistai iš tiesų yra patys pigiausi. Tai yra tokia pramonė, kuri gana greitai negali atsirasti, bet augimo tempai yra gana nemaži. Vienus vaistus sukurti kainuoja mažiausiai apie 1 mlrd. dolerių ir tai užtrunka apie 7-8 metus. Reikia suvokti, kad Lietuva kol kas nėra finansiškai pajėgi jų kurti. Bet kai kuriose srityse, tokiose kaip biotechnologijos, turime ir pasaulyje pripažintų patentų, ir kitų dalykų. Reikia orientuotis į nepatentuotų vaistų gamybą - juos galime patys gaminti, juos kuriant nereikia tiek daug investuoti ir tai yra gana pelningas verslas. Visos lietuviškos įmonės, kiek man žinoma, sėkmingai veikia ir yra plečiamos.
G.JAKAVONIS: Susidaro įspūdis, kad verčiau nesirgti arba sirgti tokiomis ligomis, nuo kurių kaip nors galima išsigydyti Švenčionių vaistažolių fabriko produkcija.
G.NAVAITIS: Labai teisinga nuomonė. Tikiuosi, kad mes jau nebe taip mąstome, bet Lietuvoje tikrai yra dar daug žmonių, kurie mano, kad, dešimt metų gadinę savo gyvenimą ir paskui suvartoję vieną tabletę, vėl dešimt metų gali jį gadinti. Laimingiau gyvensime tada, kai tapsime protingesni. Protingesni rūpinasi savo sveikata, geriau tvarko ekonomiką, kuria žinių ekonomiką visose srityse. Reikia pradėti rūpintis savo sveikata anksčiau, negu kai susergi.
G.JAKAVONIS: Antanai, klausimas jums kaip eiliniam vaistų vartotojui. Ar nuramino šis pokalbis?
A.UŽDAVINYS: Aš nuolat tuo domiuosi, per televizorių žiūriu visas laidas. Ir visus tuos tris ponus iš matymo pažįstu, labai miela pabūti kartu ir pasiklausyti, išgirsti gyvą žodį. Ir iš tikrųjų aš likau patenkintas, kad daug daroma. Bet niekas neužsiminė, kaipgi bus su tuo vaistams taikomu PVM.
M.MARCINKEVIČIUS: Viskas priklauso nuo Seimo valios, manau, jis priims išmintingą sprendimą.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"
