Akla sveikatos reforma ir neregiai jos vykdytojai

Už lango Rusija naikina Ukrainos valstybę, iš Baltarusijos Ukrainon skrenda mirtį nešančios raketos, karas priartėjo prie Lietuvos sienos. Su vargu Astravo atominė paleido antrąjį bloką, o aš tas 4 varganas jodo tabletes laikau stalčiuje, bet ne kasdienio rūbo kišenėje! Kodėl?

Skambutis bičiuliui į kaimą

- Bičiuli Jonai, kur laikai jodo tabletes nuo Astravo atominės? - klausiu Jono Juravičiaus, gyvenančio Alytaus rajono Miroslavo miestuke.

- Vladai, man jodo tablečių nuo Astravo atominės niekas nepasiūlė, mat aš gyvenu 96 kilometrai nuo sostinės, o pagal karo ministrą - esu labai saugioje zonoje. Tablečių sielai nuraminti nupirko žmona, o kur jas padėjo, neklausiau.

- Kodėl pirkai tas tabletes? Manai, kad Miroslavas nėra saugioje zonoje?

- Ministras, valdžia, prezidentas galvoja, kad gyvena saugioje zonoje, bet kai sprogo Černobylio atominė, nuo mūsų bažnytkaimio esanti maždaug už 600 kilometrų, ir mūsų pusėn pūtė stiprus vėjas, jau sekančią dieną pagyvenusiems ėmė svaigti galva, jutau lyg adatėlėmis kas smaigytų visą mano kūną. O dabartinė valdžia galvoja, kad sprogus Astravui vėjas pūs Baltarusijos pusėn... Tuometė valdžia mums uždraudė aplinkiniuose miškuose rinkti uogas ir grybauti, o seklesniuose ežeruose ir tvenkiniuose žvejoti. Turiu sodybą ir saugią vietelę, kur su plačia šeimyna galėsiu ir ilgiau pagyventi. Jei kas, rauk pas mane, priimsiu, vietos pakaks.

Apie evakuacines pratybas

- Neatidumsiu, esu saugus, - tęsiu pokalbį. - Pats matei, kaip valdžia uoliai rengė vilniečių evakuacines pratybas, sakė, kad, sprogus Astravui, kuris yra bemaž 50 kilometrų nuo Vilniaus, niekas smarkiai nenukentės, jei išgersim po jodo tabletę. Visus sparčiai nugabens į saugias vieteles.

- Che... Televizoriuje mačiau tas tavo evakuacines pratybas. Iš pradžių maniau, kad kuriamas paradinis dokumentinis filmas: po vieną vilnietį du kombinezuoti vyrai vedė į spec. automobilį, matavo užsikrėtimo laipsnį, vienus, regėt, mažiau užsikrėtusius, sodino į autobusus, kitus, regėt, daugiau radiacijos paveiktus, sodino į greitosios pagalbos automobilius... Buvo puiki, rami diena - saulėta, šilta, ramu. Žiūriu ir galvoju: Dieve mano, o jei Astravas sprogtų viduržiemį, pūgai siaučiant? Jei, neduok Dieve, dar „skiltų karo dangus" ir iš Pabradės poligono pajudėtų karinė technika ir karo mašinos su kareiviais? Manai, karo technika ir karo automobiliai valandų valandas lauktų, kol praretėtų, pasibaigtų evakuacinių autobusų, sunkvežimių, privačių automobilių eilė? Visi civiliai būtų patraukti į šalikeles. Ta tavo pasakojamoji evakuacija, kaip jodo tabletė sunkiam ligoniui...

- Pilieti Jonai, nepiešk apokalipsinio paveikslo, nesėk panikos, valdžią aptarnaujantys politikai tave ir mane užkapos.

- Pilieti Vladai, siunčiu tuos politrukus pamiškės trobelėn oro gadinti...

- Kur link pajudėtų didžiųjų miestų į evakuojamųjų sąrašus nepatekę gyventojai?

- Kur kur... Ten, kur pajudėjo didžiuliai pabėgėlių būriai Antrajam pasauliniam karui pasibaigus - į provinciją.

Geroji kaimo dvasia dar gyva

- Aš pats regėjau, - tęsė J.Juravičius, - kaip karo apiplėšti kaimo žmonės iš pusės saujos, kas joje dar buvo likę, pabėgėlius šelpė žiaubere duonos, pieno šlakeliu, dviem virtais kiaušiniais, sodindavo užstalėn barščių lėkštės. Kas turėdavo, pakurdavo pirtelę, kad pelenais apsipraustų ir pelenais palaikes drapanas išsiskalbtų, nes retoj troboj tik gabalėlis muilo bebuvo užslėptas. Visi, kas aną siaubą pergyveno, tą patį pasakys, nes visi tą pačią kančią patyrė.

Ir šiandien kaimo žmonės su didele mielaširdyste priglaudė iš Ukrainos nuo karo atbėgusias moteris su vaikeliais, globoja, rūpinasi jų artimaisiais dėl įvairių priežasčių pasilikusius Ukrainoje. Geroji mielaširdystės dvasia kaime niekur nedingo.

- Manai, kad bėdos ištiktus mielaširdingai priglaustų ir savus?

- Kitaip ir būti negali... Žinoma, nemažai, o gal ir didžiumą. Kas ten žino, kas nutikti gali. Spruks į tėvų, senelių nusipirktas, pasistatytas sodybas, kitus priglaus ūkininkai, poilsio sodybų šeimininkai, žemės ūkio bendrovės, parapijų bažnyčių labdaros namai... Niekas nebus paliktas likimo valiai... Mane, Vladai, jaudina kiti dalykai... Meldžiu, kad karo dangus „nesprogtų", bet ką tūkstančiai atbėgėlių, be prieglobsčio, dar rastų provincijoje? Mažai ką rastų, Vladai. Viskas spėriai naikinama, uždaroma, išparduodama...

***

Pokalbio turinį papasakojau kitiems „respublikonams". Įvyko toks spontaniškas nuotolinis „respublikoniškas" pasitarimas.

Akla ar mažaprotė sveikatos reforma?

Kazimieras, advokatas: „Putinas su putinaičiais ir putinaitėmis karo kirviu jau užsimojo prieš visą Europą. „Papa" Lukašenka iš savo teritorijos Ukrainos pusėn paleido sugriovimus ir mirtį sėjančias raketas. Karas faktiškai priartėjo prie mūsų sienos, o menkaprotė medicinos reforma lyg niekur nieko uoliai naikina medicinos punktus, poliklinikas, vaistines kaimuose, rajonų ligoninėse uždaro vaikų, chirurgijos, gimdymo skyrius. Į didžiuosius miestus išgabenama apynaujė medicininė įranga, veikiausiai sandėliavimui, nes ligoninėms savos užtenka. Iš ligoninių masiškai pasitraukia gydytojai, seselės, slaugės. Už lango dundant karui, svarbiausias medicinos paslaugas koncentruoti didžiuosiuose miestuose gali tik... Geriau garsiai neištarsiu to žodžio. Juk užtektų poros baltarusiškų raketų, ir viskas virs pelenais..."

***

Juozas, ūkininkas: „Didžiulės grėsmės akivaizdoje provincijoje uždaromos ne vien medicinos įstaigos, uždaromos mažesnės mokyklos, vaikų darželiai, pašto skyriai, prekybos centrai iš kaimų išstumia mažas parduotuvėles... Visų atbėgėlių gali laukti sunki dalia..."

***

Kotryna, medikė, ištekėjusi, gyvena Švedijoje, dabar slaugo tėvus Klaipėdoje: „Stebiuosi ir neatsistebiu, kaip visuotinos grėsmės akivaizdoje Sveikatos apsaugos ministerija svaičioja apie greituosius automobilius, kurie per 10-15, vėliausiai per 20 minučių pasieks kiekvieną sunegalavusį kaimo žmogų, o sunkesnius ligonius nedelsiant išgabens į didžiuosius medicinos centrus.

Stebiuosi ir neatsistebiu, kaip Lietuvos pašto viršininkija svaičioja, kad paštininkus pakeis automobilizuoti paštininkai, kurie kiekvieną adresatą pasieks bet kuriuo paros laiku, net gilią žiemą.

Tarsi galima didelė nelaimė stebuklingai aplenktų Lietuvą: visi keliai liks nesubombarduoti, visi tiltai liks sveiki, nesubombarduoti, rajonų centrai liks nepaliesti. Kraupūs vaizdai iš Ukrainos sakyte sako: karo sąlygomis labai sunku, dažnai tiesiog neįmanoma greitai medicinos pagalbą suteikti net miestiečiams, o ką kalbėti apie sugriautus miestelius, atokesnius kaimus, gyvenvietes. Karo nebus! Mus saugo, apsaugos NATO. Putinas neišdrįs! Suomiai, švedai yra kur kas geriau ginkluoti nei vokiečiai, esu apvažiavusi daugelį Švedijos miestelių, kaimų, visur mačiau gerai įrengtus medicinos punktus, o šalia jų medicinos malūnsparniams pritaikytas specialias žiemą ir vasarą prižiūrimas aikšteles, kad kuo saugiau būtų įkeliami ir transportuojami sunkesni ligoniai, smarkiai susižeidę ar sužeisti žmonės.

Didesniuose, apie 30 tūkst. gyventojų turinčiuose, miestuose įrengtos dvi, o kitur trys medicininių malūnsparnių aikštelės. Suomiai suvis įsirengę saugius požeminius miestus. O Vilniuje, valstybės sostinėje, prie Santariškių sveikatos centro įrengta viena, nieko bendro su tikra medicininiams malūnsparniams pritaikyta aikštele neturinti, tik šiukšliadėžėms tinkanti vieta.

Kaip greitieji automobiliai lėks pas nelaiminguosius subombarduotais keliais, tiltais, sugriautų rajonų centrų gatvėmis, tik vienas sveikatos ministras težino.

Paslaptingas vokas

Martynas, mokytojas: „Anądien klausiu direktoriaus, ar savo seife turi specialiu grifu pažymėtą slaptą voką.

- Kokį slaptą voką? Aš seife laikau mokyklos antspaudą.

- Gerbiamas direktoriau, kalbu apie karo specialistų parengtą mūsų mokyklos evakuacijos planą.

- Ne, tokio plano, kolega, neturiu. Pirmąsyk iš tavęs girdžiu. O kitos mokyklos turi? Gal mus pražiūrėjo? Net verslo įmonės tokio individualaus plano neturi, nebent pačios susikūrė. Būtų gerai, kolega, kariškių parengtą planą turėti, visgi mokykloje mokosi arti 1000 moksleivių, dirba per 100 mokytojų. Būtų saugiau. Gal, kolega, žinai, kas mums evakuacijos planą sukurtų? Užmokėtume.

Ir jau atsisveikinant direktorius šūktelėjo:

- Taigi bendro pobūdžio evakuacinės instrukcijos gali būti karo ministerijos tinklalapyje!

- Sproginėjant bombikėms jūs, direktoriau, sėdėsite savo kabinete ir tinklalapyje skaitysite bendro pobūdžio nurodymus, kaip turėtumėte elgtis?

- O, velniai griebtų, - pasakė direktorius ir paprašė: gal tu, kaip informatikos mokytojas, kaip nors galėtum „sukombinuoti" mūsų mokyklai skirtą, kariškių paruoštą evakuacinį planą?"

***

Povilas, vadybininkas: „Aš dėl tų Kotrynos minėtų specialių medicinos malūnsparniams skirtų aikštelių... Galbūt, Kotryna, mūsų sveikatos ministras paslapčia užpirko kokį pusšimtį oro taksi. Japonai juos išbandė: nereikia nei aikštelių, nei specialių pakilimo takų. Jie lengvai aplenktų subombarduotus kelius, tiltus, rajonų centrus ir nusileistų kiekviename kaimo žmogaus kieme..."

Pasigirdo aplodismentai!

Kotryna, medikė: „Didžiulė bėda ant nosies galo, karas priartėjo prie mūsų sienų, o visur - Vyriausybėje, Seime, prezidentūroje tylu, ramu, tarsi mano sveikstančių ligonių popiečio miego palatoje."

Kotrynos tėčio klausimai

„Suprantu: sprogus Astravui - aš meldžiu, kad nelaimė mus aplenktų, - didieji valdžios ir politikos ponai bemat sulįs į gerai įrengtas, viskuo aprūpintas požemines slėptuves, rajonų ponai, apsukresni valdininkai, kaip sako mano tėtis, pirma visų, dargi valdiškais automobiliais, skuos į paežerėse, paupiuose, pamiškėse seniai gerai įrengtas, saugias sodybas. O kur dėsis, Kotryna, 525 tūkst. prie labdaros lėkštės sėdinčių varguolių? Manai, kad ir jie bus visi evakuoti į saugias vieteles? Girdėjau, dukra, įžūlias kalbas, kad karo atveju svarbu išsaugoti bent trečdalį vertingos tautos. O kas dabar Lietuvai vertingi ir vertingiausi? Tėčio klausimai mane sukrėtė."

Vargo lėkštė

Vargo lėkštė žmones lydi visuose karuose ir didelėse stichinėse katastrofose. Kol žmogus gyveni, nesi garantuotas, kad vargo lėkštės niekados nepaprašysi ir tamsta.

***

Raimonda, ekonomistė-vadybininkė: „Peržiūrėjau Statistikos departamento suvestines. 2008-2009 metais, kai Lietuvoje gyveno 3 mln. 400 tūkst. tautiečių, prie varguolių lėkštės sėdėjo 600 tūkst. su trupučiu gyventojų, 2021 metais - 525 tūkst., o per šį laikotarpį Lietuva neteko arti milijono savo piliečių! Štai šita žmonių grupė bėdos atveju pirmiausia turi būti apgobta valstybės rūpesčiu, bet ar taip yra šiandien?"

***

Juozas, ūkininkas: „Raimonda, užsienio bankams uoliai tarnaujantys lietuviški ekonomistai sako, kad taip gerai, kaip dabar, lietuviai dar negyveno!"

***

Kazimieras, advokatas: „Todėl be didesnio streso iš jūsų, tautiečiai, kišenių paslaugoms pabrangus išsikrapštys dar vieną kitą dešimtį eurų!"

***

Raimonda, ekonomistė: „Svetimiems dirbantys lietuviai ekonomistai kone kasdien plepa, moko, analizuoja, kaip reikia tvarkyti Lietuvos ūkį, o mūsų ministerijų ekonomistų neįsileidžia net vyriausybiška, biudžetinė LRT. Graudu? Taip, graudu. Kultūringas žmogus, dirbantis svetimos šalies gerovei, niekados neleistų sau mokyti savų tautiečių, kaip jiems pridera tvarkytis savoj valstybėj. Lietuviškieji ekonomistai, dirbantys kitų valstybių gerovei, arba to nesuvokia, arba tyčia stengiasi kuo daugiau sumenkinti, į pašalius nustumti ministerijų ekonomistus ir finansininkus, kurie turi kur kas aukštesnę kvalifikaciją ir didesnę patirtį valstybės valdymo reikaluose. Bankininkai mato tik savo nosį ir savo naudą."

Tas, kuris ateis?

Kotryna, medikė: „Pabaigai visų paklausiu: ar Lietuvoje tikrai yra TAS ŽMOGUS, kuris garsiai pasakytų: artimos nelaimės akivaizdoje gana griauti, kas dar likę provincijoje. Reikia nedelsiant atidaryti mažas mokyklas, medicinos punktus, poliklinikas, vaistines, į rajonų ligonines sugrąžinti vaikių, chirurgijos, gimdymo skyrius, pasikviesti į pensiją išėjusius gydytojus. Protingas žmogus pasakytų - kol nepastatytas naujas, aš neleisiu griauti senesnio, bet dar drūtos sveikatos, namo."

***

Kolegos „respublikonai": „Kotryna, tai - utopija. Tai kainuotų milijonus. Kotryna, jau neatsuksi rato atgalios."

***

Kazimieras, civilinių bylų advokatas: „Puiki, idėja, Kotryna. Nori ar nenori, tai privers padaryti visai prie mūsų sienų iš Baltarusijos pusės priartėjęs karas. Bet ar TAS ŽMOGUS yra Prezidentūros rūmuose? Ar jis lemiamu momentu „nesupasuos"? Jau patyliukais kalbama, kad TAS ŽMOGUS ėmė broliuotis su Gabrieliumi Landsbergiu. Ir, žinot, kas tokį gandą platina? Vyriausybę aptarnaujantys „pinčiukai". Jie nori prezidentą sumenkinti, kad šis nekandidatuotų antrajai kadencijai."

Su šiais žodžiais mūsų nuotolinis pasitarimas ir baigėsi.