Ačiū medikams, suteikiantiems antrą gyvenimą

90-ąją kepenų transplantaciją atliko Santaros klinikų medikų komanda, vadovaujama sėkmingos kepenų transplantacijos Lietuvoje pradininko, Santaros klinikoms vadovaujančio pilvo chirurgo prof. Kęstučio Strupo.

Kaip „Vakaro žinioms“ pasakojo gydytojas K.Strupas, pirmieji mėginimai transplantuoti kepenis siekia maždaug 1965-uosius, kai buvo atliekami pirmieji eksperimentai, tačiau dažniausiai - nesėkmingai. Po kurio laiko medikai suprato, kad norint sėkmingai persodinti kepenis svarbu ne tik chirurginė technika, bet ir imunosupresija, atsirado imunosupresinių vaistų. 1990 m. Pasauliniame kongrese Amerikoje kepenų transplantacija buvo pripažinta kaip galutinio kepenų nepakankamumo geriausias gydymo būdas, ir nuo to laiko ji buvo plėtojama labai sparčiai.

Lietuvoje kepenų persodinimas buvo pradėtas 2000 m. - tada atliktos pirmosios transplantacijos tiek Vilniuje, tiek Kaune. Vilniaus medikai suskubo persodinti kepenis pirmi, tačiau nesėkmingai. Kaune buvo atlikta pirmoji transplantacija, kuri baigėsi sėkmingai, tačiau pacientas, deja, išgyveno neilgai. Po nesėkmių keletą metų niekas kepenų nebemėgino transplantuoti.

„2002 m. aš buvau pakviestas dirbti Santaros klinikų Pilvo chirurgijos centro vadovu, - pasakojo gydytojas. - Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujuosi gyvenime - siekiant tikslų reikia ne tik juos įvardyti, bet dar ir įgyvendinti. Tad pats sau išsikėliau uždavinį - pasiekti, kad kepenys Lietuvoje būtų transplantuojamos. Ir man pavyko.“

1990-1995 m. K.Strupas dirbo chirurgo darbą Vokietijoje. Ten pat, Berlyne, dirbo to meto geriausi Europos transplantologijos specialistai. Būtent iš jų chirurgas sėmėsi žinių apie transplantaciją.

Kai K.Strupas 2005 m. nusprendė, kad ir Santaros klinikų medikai jau pasiruošę transplantuoti kepenis, specialistų komanda - du chirurgai, anesteziologas, operacinės slaugytoja, reanimatologas ir gastroenterologas - vyko į Berlyną ir dvi savaites mokėsi transplantuoti kepenis, pats K.Strupas atnaujino savo žinias. Visa tai vyko pavasario pradžioje, o pavasario pabaigoje ta pati medikų komanda sėkmingai atliko transplantaciją - pacientei buvo persodintos donoro kepenys, ji pasveiko ir iki šiol gyvena.

„Pirmąją transplantaciją prisimenu iki smulkmenų. Rankos nedrebėjo, nes buvau labai gerai pasiruošęs, mintinai žinojau, kas ir kaip turi vykti, nes ne tik man, bet ir visai komandai tai buvo pirma transplantacija, aš jai vadovavau, tad negalėjau dvejoti, abejoti, turėjau viską kontroliuoti. Nors visi savo darbus puikiai žinojo, didžiausia atsakomybė teko tam, kuris operuoja, - sako K.Strupas. - Pats nustebau, bet operacija vyko labai sklandžiai, netruko net 6 valandų. Visa mūsų komanda buvo taip gerai pasiruošusi, kad operacijai pasibaigus anesteziologų komandos vadovė paklausė: „Ir čia jau viskas?“

Donorinio organo medikai tada važiavo imti iš donoro Panevėžyje. Nuvykimas, išėmimas, grįžimas užtrunka 6-8 valandas, o dar yra laikas, per kurį donorinis organas turi būti įsodintas - kepenims tai 10-12 valandų. Tad grįžus dar reikėjo paruošti atsivežtą organą, išimti ligonio kepenis ir įsodinti donoro.

Pirmos maždaug 10 operacijų, anot profesoriaus, taip ir vyko - ta pati komanda vykdavo išimti donorinių kepenų, ta pati jas paruošdavo transplantacijai ir transplantuodavo. Chirurgas prisimena, kad niekas dėl to nesiskundė ir nedejavo. Tik jau vykstant aštuntai ar devintai operacijai vienas iš komandos narių juokaudamas pasakė: „Bet tai yra „arklių sportas“, įdomu, kiek mes patys taip ištversime.“

„Patikėkite, krūvis buvo gana didelis, tad po kurio laiko priėjome prie išvados, kad mūsų sveikata mums irgi yra brangi, ir ėmėme „auginti“ sau pamainą, - sako gydytojas. - O dabar jau galiu pasidžiaugti, kad ta pamaina yra - turime tris specialistų komandas, galinčias atlikti transplantaciją. Tad nėra taip buvę, kad Santaros klinikose dėl komandos narių trūkumo kas nors nevyktų - ar darbo dienos, ar išeiginės, ar šventės. Visada yra pakankamai žmonių, kurie yra patyrę, kvalifikuoti ir patys savarankiškai geba dirbti. Tai šiuo metu man pats didžiausias džiaugsmas.“

Paskutinė, prieš savaitę vykusi transplantacija, buvo atliekama sekmadienį, tad K.Strupas „savanoriškai ir laisva valia“ pats vyko operuoti, kadangi tai buvo diena, kai jo chirurginis darbas nesidubliuoja su administraciniu.

Donorinio organo paimti į Rygą vyko jaunosios medikų kartos specialistai - tie, kurie prie operacinio stalo Vilniuje kažkada pakeis viduriniąją kartą.

„Aš save jau priskiriu vyresniajai kartai, nes yra tokia nerašyta taisyklė, kad atlikti transplantaciją geriausias amžius - iki 55 metų, kai dar esi sveikas, energingas, patyręs ir gali daug dirbti, o vėliau jau nereikėtų visko pačiam daryti. Šia taisykle stengiuosi vadovautis, - sako medikas. - Pastaruoju metu didžiąją dalį transplantacijų atlieka kiti, bet visose jose aš dalyvauju. Negaliu pasakyti, kad labai tuo džiaugiuosi, nes chirurginis darbas man patinka, bet puiku tai, kad ir be manęs transplantacijos vyksta, viskas puikiai funkcionuoja.“

Chirurgas teigia, kad operuodamas niekada negalvoja apie tai, kad kažkas gali nepasisekti, tačiau žino, kad gali įvykti komplikacijų, ypač tokioje sudėtingoje srityje kaip transplantologija. Egzistuoja tam tikras procentas komplikacijų, kurių iš esmės net suprasti neįmanoma, kai kurių tiesiog negali numatyti, nes kiekvieno žmogaus organizmas yra unikalus. Jei kažkas nepavyksta, išeitis ne tokia, kokios buvo tikėtasi, kiekvienas atvejis analizuojamas, aptariama, kas buvo ne taip, nes kiekvienas iš to turi mokytis.

„Stebėdamas, kaip vystosi medicina, manau, kad mano vaikai, kurie pasirinko mediko kelią, sulauks labai įdomių dalykų, - sako K.Strupas. - Juk ir mes dabar kalbamės apie tai, ko prieš 35 metus, kai baigiau Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, net neįsivaizdavau: kad aš transplantuosiu kepenis, kasą, atliksiu sudėtingas kepenų ir kasos operacijas. Juk mano studijų laikais buvo vos keli chirurgai, įvaldę kepenų ir kasos operacijas - pilvo chirurgija buvo labai sudėtinga, nebuvo tinkamų sąlygų. Dabar ir skrandžio, ir storosios žarnos operacijas su moderniomis technologijomis atlieka ir penktų metų rezidentai.“


Kiekvieno darbas ypač svarbus

Naktį į sekmadienį paimti donorinio organo į Rygą vyko K.Strupo jau minėtos jaunosios kartos atstovai: Santaros klinikų apilvo chirurgai Marius Petrulionis ir Donatas Danys, padedami slaugytojų Hanos Petkevič ir Jolitos Drižytės. Prieš vidurnaktį sulaukę skambučių, kad vienoje iš Rygos ligoninių yra potencialus kepenų donoras, trečią valandą nakties eksplantacinė brigada specialiu automobiliu jau pajudėjo iš Santaros klinikų.

Jauniesiems gydytojams, jau maždaug porą metų savarankiškai vykstantiems eksplantuoti donoro organų, tai buvo iššūkių pilna kelionė ir didelis, atsakingas darbas.

„Viena vertus, ne kartą esame važiavę į panašias „išvykas“, tačiau pirmą kartą važiavome savarankiškai į užsienio valstybę, tad logistiškai tai buvo šiek tiek didesnis iššūkis, nei įprastai“, - sakė M.Petrulionis.

Eksplantacinės komandos darbas buvo nuvykti į kaimyninę šalį, išimti donoro kepenis, įsitikinti, kad jos tinkamos transplantacijai, ir kuo greičiau atvežti jas į Santaros klinikas.

Kaip pasakojo M.Petrulionis, nuvykus paimti donoro kepenų būna visko - echoskopija gali neparodyti kokių nors kepenų pakitimų, pavyzdžiui, hematomų, apsunkinti situaciją gali ir anksčiau buvusios operacijos, sąaugos pilve, netipinė anatomija. Taigi nuvykusi paimti donorinio organo, medikų brigada gali grįžti ir tuščiomis. Tik įsitikinę, kad kepenys tinkamos transplantacijai - tipinės anatomijos, nepažeistas organo vientisumas - medikai apie tai praneša Santaros klinikose laukiantiems kolegoms, o šie pradeda ruošti recipientą operacijai.

Standartiškai donoro kepenų paėmimo operacija trunka apie 3-4 val. Išimtos kepenys, padedant kraujagyslių chirurgui, specialiai paruošiamos, įdedamos į specialius konteinerius ir vežamos į ligoninę, kur persodinamos recipientui.

„Šiaip jau nėra paprasta paimti donorines kepenis, nes turime nepažeisti ne tik kepenų, bet ir jas maitinančių kraujagyslių, pagrindinio tulžies latako. Mes viską turime padaryti saugiai, nes jei kepenis išimsime netinkamai - viskas prarasta“, - sakė D.Danys.

Jo teigimu, Rygoje viskas praėjo sklandžiai. Tačiau laukė dar mažiausiai trys valandos kelio. Prie Lietuvos ir Latvijos sienos Greitosios pagalbos automobilį pasitiko policijos palyda. Automobiliui kirtus Lietuvos ir Latvijos sieną M.Petrulionis vėl skambino kolegoms į Santaros klinikas. Šis skambutis - ženklas, kad jau gali būti pradedama recipiento operacija, išiminėjamos jo kepenys, ir garantija, kad donoro organas bus sėkmingai atgabentas.

„Transplantacijos procesas - jau gerai ištobulintas mechanizmas, komanda dirba puikiai - nuo slaugytojų, koordinatorių iki skirtingų specialybių gydytojų. Mes esame dalis tos komandos, - sako D.Danys. - Tai, kad mums patikima eksplantuoti kepenis, yra vyresniųjų kolegų pasitikėjimo įrodymas ir didelis postūmis dirbti toliau, tobulėti.“

Tai, kad vyresni, daugiau patyrę kolegos tavimi pasitiki, M.Petrulionio teigimu, - vienas iš motyvuojančių veiksnių stengtis, mokytis, dirbti ir eiti pirmyn. „Stengiamės savo darbą padaryti kuo geriau, siekti tobulumo, kurio pasiekti gal ir neįmanoma, nes visada gali būti dar geriau, dar šiuolaikiškiau, dar moderniau. Bet tai yra stimulas neapsiriboti vien paprastomis operacijomis, kurios, tiesa, taip pat yra labai reikalingos, ir mes jas taip pat atliekame, bet žvelgti šiek tiek plačiau ir daryti tai, ką leidžiama daryti, ką sugebame.“

„Jeigu viskas pasiseka labai gerai - sėkmingai paimamas donorinis organas, jis sėkmingai transplantuojamas, pacientas pasveiksta - tai didžiausias postūmis eiti pirmyn. Ir tada negalvoji, kad dabar išeiginė ar gili naktis - važiuoji, darai, nes matai, kad tą patį darė ir daro tavo mokytojai. Mokaisi iš savo mokytojų ir tikiesi, kad kažkada tapsi panašus į juos“, - sako D.Danys.

Abu jaunieji medikai teigė, kad būtent jų mokytojų - vyresniųjų kolegų, autoritetų, savo srities specialistų - atsidavimas darbui paskatino juos rinktis pilvo chirurgo specializaciją. Ir tie mokytojai, į kuriuos jie lygiuojasi, motyvuoja siekti vis daugiau. Lietuva tam - puiki vieta, jeigu sieki ne kuo daugiau užsidirbti, o kažko išmokti, pasiekti, būti aukšto lygio savo srities specialistu. Tereikia noro, užsibrėžto tikslo ir viskas yra įgyvendinama.


Faktai

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, gruodžio 1 d. Lietuvoje kepenų transplantacijos laukė 73 žmonės, 11 iš jų - vaikai, iš kurių vienam donoro kepenų reikia skubiai.

Yra kelios kepenų transplantacijos rūšys:

- heterotopinė, kai esant paciento kepenims kuriam laikui prijungiamos donoro arba dirbtinės kepenys,

- ortotopinė, kai išimamos sergančios paciento kepenys ir įsodinamos donoro,

- transplantacija iš gyvo donoro, kai sergančiam įsodinama dalis sveiko giminaičio kepenų, nes giminingų žmonių imunitetai panašūs, o sveikos kepenys turi gebėjimą regeneruoti (atsinaujinti).

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“