respublika.lt

„Tokiais gimė” ar „tokiais tapo”: netipiško lytiškumo socialinė reprodukcija?

(158)
Publikuota: 2023 kovo 18 08:00:22, Prof. dr. Albinas Bagdonas, psichologas, sociologas
×
nuotr. 1 nuotr.
Organizuojamos eitynės - agresyvus homoseksualumo reklamavimas - kaskart sukiršina visuomenę įvairiose šalyse. EPA-Eltos nuotr.

1. Glaustai apie žmogaus prigimtį ir skirtalytiškumą

 

Esu evoliucionistas (be abejo ir darvinistas) dar nuo mokyklos laikų, ypač kai 1958 m. perskaičiau tik pasirodžiusią lietuvių kalba Ch. Darwin'o knygą Rūšių atsiradimas. Vėliau originalo kalba teko paskaityti ir jo veikalą Lytinė atranka ir žmogaus kilmė. Dar po kiek laiko įgytos šiuolaikinės genetikos ir neuromokslų žinios padėjo susikonstruoti žmogaus prigimties dėlionę, kurią sudaro trys pagrindiniai, o kartu ir priežastiniai komponentai: biologinis-evoliucinis (kartais vadinamas genetiniu), socialinis-kultūrinis (raidos ir gyvenimo aplinkybės) ir psichologinis (susiformavusios asmenybės savybės).

Tų trijų priežastinių komponentų sąveikų dėka ir formuojasi kiekvieno iš mūsų specifinė (individuali) smegenų ir elgesio organizacija, kurią biologai vadina fenotipu - tuo kuo esame ir kokiais mus mato kiti (pvz., gydytojai, tyrėjai, artimieji, kaimynai ar atsitiktiniai gyvenimo pakeleiviai). Kad lengviau suprasti apie ką bus kalbama toliau, paanalizuokite 1 pav. pateiktą schemą. Ja mėginu pavaizduoti dabar moksle įsivyraujantį biopsichosocialinį žmogaus elgesio modelį. Žmogaus genetinės prielaidos realizuojamos konkrečioje kultūroje, sąveikaujant joms su žmogaus raidos aplinkybėmis tiek ikigimdyviniu, tiek pogimdyviniu laikotarpiais.

Žmogaus prigimties pažinimo reikalus komplikuoja tai, kad per pastaruosius 4 milijonus žmogaus rūšies formavimosi (antropogenezės) metų labai sustiprėjo grupinės atrankos tendencijos: atsirado keliolika Homo genties rūšių (visos išmirė, liko tik konkuringiausioji - Homo sapiens). H. sapiens rūšis toliau skirstėsi į rases, porases, kultūras ir tautas - šiuolaikinių žmonių populiacijas su bendros žmogiškosios prigimties variacijomis ir neišmatuojama gausa individualių skirtybių.

Mūsų aptariamos temos - lytiškumo aspektu svarbi skirtybių evoliucijos ašis atsirado beveik prieš 3 milijardus metų - tai skirtalytiškumo raidos ašis. Evoliucijos eigoje patinų ir patelių skirtybių raida tik stiprėjo, nes lytinis veisimasis pasirodė ženkliai pranašesnis už įvairius nelytinio veisimosi būdus. Skirtalytiškumas - vienas iš gyvybės plėtros pamatinių veiksnių, sudarė galimybes genams tapti nemirtingais, o mirtingus organizmus pavertė efektyviomis genų perdavimo mašinomis (R. Dawkins'o terminologija).

Antropogenezės eigoje gamtinė atranka ypač stipriai „spaudė" tų „mašinų" raidą dviem kryptimis, kokias ir turime: moteriškąja (mažesnio agresyvumo, fiziškai silpnesnes, su išreikštais patrauklumo ir švelnaus elgesio su jomis reikalaujančiais požymiais, „tempiančiomis" laiką iki lytinės sueities, tam kad išsiaiškinti potencialias partnerio galimybes investuoti į ją ir jos vaikus) ir vyriškąją (didesnio agresyvumo, stipresnius fiziškai, kaip ir daugelis patinų linkusių kuo daugiau paskleisti savo spermatozoidų, bet kartu su uždėtu monogamijos "apynasriu", kurio neturėjo daugelis kitų primatų rūšių patinų).

Genai egoistai „spaudė" savo perdavimo mašinas heteroseksualumo stiprėjimo linkme. Regis šiuo aspektu kitokie lytinių santykių variantai yra beprasmiai tiek evoliucijos, tiek žmogiškosios logikos aspektais. Evoliucijos aspektu bet kokia neheteroseksuali elgsena (pvz., trauka prie tos pačios lyties asmenų ar net kitos rūšies organizmų, masturbacija ar lytinio poreikio tenkinimas dar kitokiais būdais) yra aklavietė - išnykimas, nepaliekant palikuonių ir nereplikuojant genų.

Bioevoliuciniu požiūriu tokia neheteroseksuali būtybė lyg ir netenka vertės, traktuotina kaip nuokrypis nuo pagrindinės strategijos - sudaryti kuo palankesnes galimybes susilieti spermatozoidui ir kiaušialąstei, t. y. sudaryti galimybę replikuotis visam genų rinkiniui (tiesa, kiekviename individe kiek kitokia kombinacija). Tačiau žmogaus evoliucijai „peršokus" į kultūrinės evoliucijos greitkelį, jam tapus dar ir socialine būtybe, reprodukcinė skirtalytiškumo funkcija atsidūrė lyg ir antrame plane.

Atsirado gausybė socialinių vaidmenų, kuriuos atlikdamas žmogus prisideda prie naujos kartos reprodukcijos. Pavyzdžiui, vaikų negimdanti mokytoja lesbijietė gali sukurti nemažesnį visuminį gėrį, negu moteriškė pagimdžiusi ir išauginusi tuziną ar daugiau vaikų. Homoseksualios orientacijos „seimūnas" gali stipriai pastūmėti žmogaus teisių plėtrą ir gerokai paspartinti atgyvenusią patriarchalinę visuomenę keistis teisingesnio surėdymo link. Regis čia ir galėtume baigti šneką apie skirtalytiškumą ir neheteroseksualumą (neskirtalytiškumą).

Žmonijos tąsos - naujos palikuonių kartos reprodukcijai svarbūs visi - tiek biologiniai reproduktoriai, tiek biologinėje reprodukcijoje nedalyvaujantys asmenys, bet atliekantys svarbius kitus socialinius vaidmenis, kuriais praturtinama kultūra ir bendromis pastangomis reprodukuojama nauja žmonių karta. Tačiau yra kelios priežastys čia pradėtą nsekirtalytiško elgesio prigimties temą pratęsti (apie skirtalytiškumo evoliucijos ir individualios raidos plonybes pakalbėsime kitur).

2. Paskatos diskutuoti šia „nepatogia" tema

Pirmoji paskata. Tokios be saiko vislios, stambiakūnės ir plėšikiškos rūšies (jau 8 milijardai individų) biologinių reproduktorių skaičiaus sumažėjimas būtų lyg ir teigiamas požymis - sumažinamas populiacijos skaitlingumas, sutaupomi gamtos resursai. Kuo mažiau tų resursų liks, tuo labiau plėtosis tarpgrupiniai ir tarpasmeniniai konfliktai.

Štai lemingai - smulkūs tundrų graužikai savo skaitlingumą sumažina masinėmis, dažniausiai savižudiškomis, migracijomis. Tačiau lieka viena dilema: lytinė atranka padarė žmogų sekso vergu, tam, kad nepamištų savo reprodukcinės paskirties. Vadinkite tą vidinę įtampą bet kaip - noru, geismu, meile, aistra, potraukiu ar reikme, bet ji turi baigtis orgazmu, o pas vyrus dar ir sėklos išsiliejimu.

Manykim, kad 2 proc. individų problemos nėra - dėl raidos klaidų jie visiškai aseksualūs. Bet 98 proc. (tikrai ne mažiau 95 proc.) turi tą vidinės įtampos problemą kaip nors spręsti. Tam reikalui buvo įteisinta monogaminės (kai kur poligaminės) šeimos institucija, grįsta skirtalytiškumu. Bet pasirodo skirtalytiškumu grįsta institucija - tradicinė šeima kai kuriems individams ne tik nepriimtina, bet ir atgrasi.

Štai tada ir prasideda socialinio, o šiais laikais ir valstybinio lygmens problemos (pvz., ar leisti tos pačios lyties asmenų vedybas, ar tokia partnerystė gali būti prilyginta tradicinei šeimai, kokį palikuonių lytiškumą reprodukuos tokia netradicinė šeima?).

Antroji paskata - asmeninė: liko neišpildytas vienas prašymas, pateiktas daugiau kaip prieš penkias dešimtis metų. Pirmą ir paskutinį straipsnį lytiškumo klausimais parašiau 1989 m. (Vyras ir moteris, Pergalė, Nr. 3) - šis antras. Vienas iš Pergalės redaktorių - Juozas Požėra (1927-1997) paprašė šiek tiek papildyti rašinį faktine medžiaga apie vyro ir moters vaidmenis šiuolaikinėje visuomenėje. Siųstame laiške dar pridūrė: Jūs, be abejo, žinote, jog šiuo klausimu mūsų periodikoje laikas nuo laiko plyksteli diskusijos, kuriose daug būna naivių, neargumentuotų, tiesiog antimokslinių tvirtinimų.

Melagienos ir antimoksliškumo netrūksta ir dabar. Skirtalytiškumas „išrastas" reprodukcinei funkcijai realizuoti ir į mūsų prigimtį „įkaltas" tokios stiprios traukos pavidalu, kad daugumai žmonių tos reprodukcinės paskirties veiksmų neįmanoma nerealizuoti (esame tarsi užprogramuoti seksorobotai).

Tačiau kultūrinės evoliucijos eigoje lytiškumas įgijo ir kitų paskirčių (kai kurios jau reiškėsi dar ikižmoginiu laikotarpiu): dominavimui išreikšti (pvz., šimpanzių, kalinių ar kitoje vienalyčių asmenų grupėje), manipuliavimui seksu (pvz., „mielasis, man skauda galvą", „ar sutvarkei tą ir tą", „jei būsi nesukalbama, paliksiu"), užsidirbti pragyvenimui (pvz., prostitucija), konkurentų ar valstybės paslaptims atskleisti (manau matėte bent vieną filmą apie Džeims‘o Bond‘o nuotykius), psichinei įtampai sumažinti ir pan. Taigi, po 53 m. mėginu redaktoriaus prašymą išpildyti.

Trečioji priežastis - jau minėtos visokios melagienos, antimoksliniai homoseksualumo ir kitokio neheteroseksualumo aiškinimai. Pavyzdžiui, homoseksualumo aiškinimas tik biologinėmis priežastimis: „toks gimė". Deja "tokių gimsta" (ypač moteriškos lyties asmenų) labai nedaug (o gal ir visai negimtų, jei ne raidos aplinkybės tiek iki gimimo, tiek po gimimo).

Visos neheteroseksualumo atmainos gali būti ir socialinės reprodukcijos išdava. Tada klausimas gali būti ir kitaip formuluojamas: o gal "tokiais tampama"? Diskusijose kažkodėl ši prielaida pamirštama, nes „nepatogi" homoseksualumo propagandai.

Ketvirtoji priežastis - popierinę, eterinę, elektroninę ir kitokias erdves vis dar virpinantis seimūno Bartoševičiaus skandalas. Juk tai mažytis skandaliukas toj visoj, dažniausiai neatskleisto smurto ir priekabiavimo (taipogi seksualinio) prieš vaikus pekloj. Tarnybos praneša, kad 2022 m. užregistruota per 250 seksualinių nusikaltimų prieš vaikus (o kiek neužregistruota?).

Net jei Bartoševičius pasirodys nekaltas, vaikų seksualinio išnaudojimo pekla egzistuoja ir be jo. Minėta, gamta į žmogaus prigimtį „įkalė" tokį stiprų geismą, kad silpnesnės savireguliacijos asmeniui jis tampa praktiškai nevaldomu. Trūkstant norminio sekso partnerio, ieškoma netradicinių būdų tam geismui žaboti. Toliau mėginsiu parodyti, kad lytinis smurtas ir apskritai lytinis vaikų, paauglių ir suaugusių išnaudojimas yra vienas iš kelių į bet kurią neheteroseksualumo atmainą suaugus (nekalbu jau apie lytinį smurtą patyrusių asmenų psichinę sveikatą).

Penktoji priežastis - agresyvus neheteroseksualumo reklamavimas, ar net propaganda kaip kažkokio gėrio (maždaug kaip senovės graikų ir romėnų laikais, kai vyravo nuostatos, jog turtingus piliečius turi maloninti neturtingų šeimų berniukų draugija). Žinoma, dabartinė neheteroseksualumo propaganda grindžiama žmogaus teisių ir tolerancijos kitoniškumui argumentais.

Bet ar LGBTQ+ žmonių savidemonstracijos, kartais atviras homoseksualinio ryšio demonstravimas, šūkių turinys, savo išskirtinumo pabrėžimas ryškių spalvų ar garsų tonais nėra perteklinis? Kuri mažumų grupė (pvz., kitataučių, neįgaliųjų) Lietuvoje ar kitose Vakarų Europos šalyse taip įžūliai demonstruoja savo kitoniškumą kaip tai daro įvairios LGBTQ+ grupės? Net karingosios feministės elgiasi kukliau: tūkstantmečiais vyrų išnaudotos moterys tikrai turi svaresnį pagrindą maištauti prieš patriarchalizuotą kultūrą (svajonės apie kažkada vyravusį matriarchatą yra tik iliuzija).

Šeštoji priežastis - vadinamasis lytiškumo ugdymas, mokymas netgi įsijausti į netradicinius gėjų, lesbijiečių ar transvetistų vaidmenis, siūlymas mergaitėms panešioti prikabintus tarpukojyje "pimpiliukus", berniukams - sijonėlius (juk jų dubens apačioje skylučių nepadarysi!). Auginu tris anūkes, ir nenorėčiau, kad jos tokių vaidmenų mokytųsi. Norėčiau, kad jos išmoktų šiuolaikinės, savarankiškos, vyro akį ir mintis patraukiančios moters vaidmens.

Tikros moters protas (dažniausiai nesąmoningai) padiktuos kaip uždėti vyrui monogamijos apynasrį ir kaip atsirinkti tokį, kuris 100 proc. investuos savo resursus į būsimą šeimą. Tolerancijos kitoniškumui galima mokyti ir kitokiais būdais: juk nebūtina pačiam virti sriuboje, norint sužinoti ką jaučia verdama višta. Svarbu berniukus ir mergaites išmokyti ne suvaidinti „kitokią lytį", o išmokyti savosios prigimtinės lyties vaidmenį atlikti kuo geriau.

3. Trys vaizdeliai iš asmeninės patirties „archyvo" arba autetnografiniai pastebėjimai

Pirmas vaizdelis. 1939 m. pavasarį miršta šių eilučių autoriaus tėvo mama ir tėvas. Paskutiniajam iš 16 vaikų nelabai kas ir liko apart 3 ha žemės. Ūkyje lieka priešpaskutinis brolis, spėjęs vesti. Nematydamas perspektyvos tėvas su draugu J. (abiem maždaug po 23 m.) - panašaus likimo kaimo bernu nutaria keliauti į Pajūrio pranciškonų vienuolyną (Šilalės raj.). Joja arkliais (atstumas nuo namų apie 17 km.

Vienuolyno vyresnysis paklausinėja apie motyvaciją stoti Dievo tarnystėn. Vienas iš klausimų - ar turėta intymių santykių su moterimis. Tėvas atsako teigimai ir jam pasiūloma grįžti į savo kaimą. J. atsako neigimai, tad jam pasiūloma likti vienuolyne. Bet po metų J. meta vienuolyną ir grįžta į Šilalę. Vieną pavakarį J. aplanko tėvą, išgeria „plėčkutę" naminukės, papostringauja apie politines permainas. Vakaras vėlyvas, tad gula abu į vieną lovą - kitos tiesiog nebuvo (be to, tais laikais ir ilgą laiką sovietmečiu dviejų ar daugiau asmenų miegojimas vienoje lovoje buvo įprastas dalykas).

Vienuolyno gyvenimo „paragavęs" J. pamėgina lovoje užmegzti intymesnį santykį. Įpykęs tėvas jį išmeta iš lovos ir išvaro iš namų. Po keliolikos metų su tuo J. tenka susidurti ir šių eilučių autoriui. J. jau garbi šeimos galva, regis 4 ar 5 vaikus turinti, nuomoja gal net pora kambarių mokiniams (tarp jų ir klasiokams). Mėgdavau po pamokų pasėdėti miesto bibliotekoje. Dažnai joje būdavo ir J. Tikrai buvo raštingas ir intelektualiai prakutęs žmogus. Pasišnekėdavome apie mokslą, pasaulio surėdymą, kultūrą.

Vieną 1957 m. rudens vakarą patekau į Šilalės kultūros namuose vykusį koncertą. Žmonių daug, gavau tik stovimą vietą. Įsispraudžiu į stovinčių tarpą ir atsiduriu už J. nugaros. Pajuntu kažkokius graibymo judesius srityje, kurią vyrai vadina „klynu" (kas nežino - tai kelnių praskiepas, žemaičiams - tai „liusbikas"). Galvoju per arti stoviu, reikia kiek atsitraukt (apie homoseksualumą tada dar nieko nenutuokiau).

Po koncerto kurį laiką einame kartu (jis gyveno priemiestyje pakeliui į mano namus). Diskutuojame apie koncertą, dar apie kažką. Praeiname pro jo namus. Jau prietema. Jis sakosi palydėsiąs mane per mišką. Galvoju tegu. Nedaug paėjus J. užveda kalbą apie paneles, ar aš turiu jų, ar jos traukia mane, ar dažnai man „stovi" ir pan. Tamsoje manau jis nematė mano paraudusio ir pasimetusio veido. Tik jaučiu, kad jo ranka pradeda atseginėti mano kelnių „klyną" (tada užtrauktukas „klyno" srityje buvo retas dalykas).

Nors dar vos 16 m. suėjo, bet fiziškai buvau stiprus. Pakako stumtelėjimo viena ranka, kad J. atsidurtų pakelės griovyje. Po poros metų išvykau iš Šilalės, bet dažnai atvažiuodavau. Jau tik iš pavienių stebėjimų ir vietinių pasakojimų žinojau, kad J. įsigijo tarsi ir nuolatinį sekso partnerį (atlygis - alkoholis).

1963-ji metai - atvykstu studijoms į Maskvos Lomonosovo universitetą (MVU; kartu su kitais 50 studentų iš Lietuvos, įgyti tokių specializacijų, kurių Lietuvos aukštosios mokyklos neruošia). Tais pat metais MVU Biologijos fakultete atsiduria daug studentų iš Maskvos Lumumbos universiteto (specialiai įkurtas komunistinei ideologijai plėtoti besivystančiose šalyse). Ypač daug studentų iš Lotynų Amerikos.

Tiek kitų biologijos specializacijų grupėse, tiek mano specializacijos - aukštosios nervinės veiklos fiziologijos grupėje jų taipogi daug. Štai argentinietis Chose (Jose). Studijuoti į SSSR atvažiavo todėl, kad girdėjęs, jog čia labai sėkmingai gydoma nuo homoseksualumo. Apie norą pasigydyti jis pats kalbėjo gana atvirai. Tačiau iš nemenko bendravimo (vis tekdavo pabūti šių ispanakalbių studentų susibūrimuose) susidarė įspūdis, kad jam labiau knietėjo ne tiek „išgijimas", kiek didesnių galimybių turėti partnerių savo norams tenkinti).

Katalikiškose Lotynų Amerikos šalyse homoseksualiniai santykiai tais metais tikrai griežtai buvo smerkiami (tačiau įdomu ir tai, kad šiais laikais netradicinės lytinės orientacijos asmenų daugiausiai randama būtent Lotynų Amerikos šalyse). Sovietų Sąjungoje to laiku į tuos reikalus buvo žiūrima „pro pirštus", nors įstatyminė bazė buvo itin griežta.

1966 m. atsidūriau SSSR MA aspirantų bendrabutyje. Buvusiems kambariokams iš Kaukazo pasibaigė aspirantūros laikas ir mane apgyvendino su tik ką iš tarnybos Sirijoje grįžusiu rusu Gena. Netrukus supratau, kad tai tipiškas homoseksualas - gėjus. Pastarasis įvardijimas atėjo daug vėliau, tuomet juos vadinome „homiukais" arba „pederastais".

Genadijus mano atžvilgiu buvo tikrai korektiškas, per pusantro gyvenimo viename kambaryje metų nė karto nepajutau kad ir menkiausios užuominos ar ženklo kokiam nors intymesniam veiksmui. Turiu tris paaiškinimus: 1) buvau ne jo skonio: 2) visgi laikėsi principo, kurį jis vieną kartą pats leptelėjo - nesimylėk ten, kur gyveni, negyvenk ten, kur myliesi (rusiškai tas posakis skamba daug grubiau); 3) iš mūsų nuolatinių diskusijų jautė mano atgrasumą homoseksualiniams santykiams.

Aš jam siūlydavau surengti vakarėlį: ištroškinti triušį (turėjau prieigą prie šių tyrimams auginamų gyvūnėlių), nusipirkti vyno ir pasikviesti panelių. Jis man atkirsdavo: geriau pasikvieskime vaikinų (malčikov). Taip jis mano organizuotuose vakarėliuose ir nedalyvavo. Asimetrija: aš keliuose jo vakarėliuose dalyvavau. Tačiau vėliau, o ir dabar galvoju, geriau būtų buvę nedalyvauti, nes susiformavo tokia išvada: patyręs homoseksualas savo tikslų siekia ir kartais pasiekia ne visai doru keliu, pavyzdžiui, nugirdo, neatspariai ir naiviai asmenybei prikuria visokių pasakų, o paskui pasinaudoja ja įtraukdamas tą asmenį į nuolatinį smaginimąsi.

Pavyzdžiui Gena, propagavo kai kurių senovės graikų ir romėnų filosofų idėją, kad tikroji ideali meilė galima tik tarp vyrų. Tik liūdna kad ir ta idealioji meilė tarp vyrų (ne tik įtariu) baigdavosi paprasčiausia oraline, analine ar dar kokia prašmatnesne sueitimi. Tiesa, iki šiol Genai dėkingas už tai, kad dar 1967 m. galėjau perskaityti vieną jo knygą anglų kalba, kurioje buvo paskelbti Molotovo ir Ribentropo slaptieji protokolai (iš Sirijos jis atsivežė daug tada mums neprieinamų knygų). Raskolnikovo laišką Stalinui net išsiverčiau į lietuvių kalbą.

Bet štai atėjo Nepriklausomybė, liberalizmas tapo kasdienio gyvenimo stipriu prieskoniu, kartais gerokai iškreiptu, atpalaiduojant kai kurias žmogaus prigimties ne visai pageidautinas elgesio strategijas. Pamėginau visus tuos patirties faktus sudėlioti krūvon. Pavyzdžiui, pašnekinau klasiokus, nuomojusius kambarį pas mano aprašytą J. Pora iš jų kažką pradėjo mygti, kalbėti, kad gal tas žmogus buvo be reikalo apkalbėtas.

Tačiau vienas, pasižymintis žingeidumu, visokiais socialiniais eksperimentais, klasiokas (o ir giminaitis) labai atvirai pasakė: taip, jis mane „išdulkino" analiniu būdu kai buvau 8 klasėje. Mėgstantis viską analizuoti, jis net smulkmeniškai perteikė viso to proceso vaizdelį, kurio čia nekartosiu.

4. Ką rodo homoseksualumo priežasčių tyrimų faktai

Tik ką pristatyta patirtis grįsta vadinamąja autoetnografine prieiga: pateikti faktai surinkti dalyvaujant pačiam tyrėjui (jei norite - pasakotojui arba aprašinėtojui). Šio straipsnio pavadinimo aspektu peršasi tokios išvados: 1) socialinės gyvenimo aplinkybės yra svarbus neheteroseksualumo kilmės veiksnys; 2) net pripažįstant, kad pasakojimo veikėjai J., Gena ir Jose „tokiais gimė", jų elgesys - partnerių paieškos strategijos veda link tokios prielaidos: dalis žmonių „tokiais padaromi", t. y. vyksta homoseksualumo socialinė reprodukcija.

Manau „tiksliukams" tokia autoetnografinės prieigos prielaida nekelia didelio pasitikėjimo. Reikalingi gerai suplanuotų tyrimų faktai, kurie patvirtintų ar paneigtų prielaidas „tokiais tampama", „tokiais gimstama" arba „yra ir taip, ir anaip".

Dar 1995 m. prof. Terry R. McGuire nurodė, kad homoseksualumo genetinis tyrimas turi atitikti tokius kriterijus: 1) patikimas tyrimo dalyvių skirtybių matavimas; 2) tinkami ryšio tarp tų skirtybių ir genetinių kintamųjų nustatymo metodai; 3) griežtai atsitiktinė tyrimo dalyvių atranka; 4) tinkamas dalyvių imties dydis; 5) tinkamai parinkti genetiniai modeliai gautiems duomenim aiškinti.

Iki 1995 m. tokius kriterijus atitinkančių tyrimų praktiškai nebuvo. 2023 m. tokių tyrimų jau galima rasti nemažai, tačiau aiškaus atsakymo, kuris patvirtintų prielaidą „tokiais gimstama" nėra. Nerasta gėjaus, lesbijietės ar transeksualo genų ar abejonių nekeliančių genų kombinacijų. Čia mes pasiremsime dviem stambiausiais pastarųjų metų tyrimais, kurie atitinka minėtus kriterijus. Perteikiu tik mažą dalelytę, tuo ką pristatė minimų darbų autoriai.

Pirmasis darbas - didelės apimties speciali ataskaita Seksualumas ir socialinė lytis: biologijos, psichologijos ir socialinių mokslų duomenys, kurią parengė Lawrence S. Mayer ir Paul R. McHugh žurnalui The New Atlantis (2016, Nr. 50). Brošiūros apimties ataskaita (atspausdinta 6 kalbomis) yra trijų dalių: 1. Lytinė orientacija; 2. Seksualumas, pasekmės psichinei sveikatai; 3. Lytinė tapatybė.

Antrąjį straipsnį Didelio masto GWAS analizė skatina daryti įžvalgas apie traukos prie tos pačios lyties genetinę sąrangą rengė net 21 autorius (Ganna, A. ir bendraaut., 2019). Jis atspausdintas žurnale Science (Mokslas; 2019 m. rugpjūčio mėn. numeris). Trumpinys GWAS - Genome-Wide Association Study letuviškai verstinas taip: plataus masto genomo sąsajų tyrimai. Paprastai kalbant - tai genų kombinacijų, susijusių su tam tikra liga ar elgesio ypatumu (šiuo atveju homoseksualumu), paieška.

Ganna‘os ir bendraaut. (2019) tirtų asmenų skaičiai tikrai įspūdingi - vienas tyrimas aprėpia per 0,5 milijono, kitas, gilesnis netoli 200 tūkstančių 1940-1970 m. metais gimusių žmonių. Ne itin optimistiškai nuteikia pirmasis faktas (2 pav.): vyrų ir moterų homoseksualaus elgesio skaičius (bent kartą gyvenime turėta homoseksuali sueitis) per tą laiką padidėjo kelis kartus (maždaug nuo 2 iki 6,5 proc., vyrų net iki 8 proc.).

Toks faktas leidžia daryti kelias prielaidas: 1) dėl žmogaus teisių plėtojimo vis daugiau „išslaptinama" homoseksualaus elgesio atvejų; 2) dėl tos pačios žmogaus teisų ir laisvių plėtros stiprėja neheteroseksualaus elgesio pasirinkimų pagal pavyzdį ir susiklostančias aplinkybes; 3) sparčiai didėjant gyventojų skaičiui, paleidžiamas kažkoks populiacijos augimo ribojimo mechanizmas.

Didesnis homoseksualaus elgesio vyrų skaičius tik patvirtina vieną evoliucijos dėsnį: patinų neadaptyvaus elgesio atvejų visada daugiau negu patelių analogiško elgesio atvejų. Evoliuciniu požiūriu patelės, kaip ir jų kiaušialąstės, rūšiai vertingesnės negu patinai ar jų gaminamas begalinis spermatozoidų skaičius. Įsivyravęs patriarchatas visiškai nedera su šia evoliucine tendencija - istorijoje vyras buvo traktuojamas kaip vertingesnė būtybė.

Ganna‘os ir bendraaut. (2019) bendra tyrimo išvada neguodžianti (aiškaus atsakymo prasme, tad pateikiu ją pažodžiui). Dvynių ir šeimų tyrimai rodo, kad homoseksuali elgsena tam tikru laipsniu paveldima, tačiau nepatvirtina ankstesnių tyrimų, kad ta elgsena būtų susijusi su specifiniais genais. 477522 asmenų tyrimas GWAS metodu nustatyta, kad homoseksuali elgsena galimai sietina su penkiomis genų buvimo vietomis (genų lokusais) chromosomose.

Šis derinys paaiškina tik nuo 8 iki 25 proc. homoseksualaus elgesio įvairovės ir tik nedideliu laipsniu sutampa vyrų ir moterų imtims. Tai nesuteikia galimybės prognozuoti atskiro asmens lytinės orientacijos. GWAS metodu gautų rezultatų lyginimas tarp asmenų grupių, turėjusių skirtingą skaičių homoseksualių santykių, parodė kad nėra kažkokio nuoseklaus homoseksualumo kontinuumo (nenutrūkstamos skalės nuo kraštutinio hetero- iki kraštutinio homoseksualumo). Visumoje mūsų tyrimas įgalina daryti tam tikras įžvalgas apie homoseksualumo paveldėjimą ir pabrėžti žmogaus seksualumo sudėtingumą.

L. Mayer ir P. McHugh (2016) ataskaitoje dėmesį patraukė dviejų tyrimų statistikos faktai: 1) bi- ir homoseksualai vaikystėje patyrė lytinį, emocinį ir fizinį smurtą apytikriai dvigubai dažniau negu heteroseksualai (1 lentelė); 2) smurtinio elgesio iš kitų asmenų patirtis moterys nurodo dažniau, negu vyrai (2 lentelė). Įdomu, kad heteroseksualių vyrų ir moterų patirto blogo elgesio su jais vaikystėje dažniai beveik vienodi.

Ataskaitos autorių (L. Mayer ir P. McHugh, 2016) svarbiausias įžvalgas šiek tiek trumpinant pateiksiu taipogi pažodžiui. Įsitikinimas, kad lytinė orientacija įgimta, nekintama, kad hetero-, homo- ir biseksualais „gimstama" nepagrįstas moksliniais įrodymais. Pati lytinės orientacijos sąvoka nevienareikšmiška: tai ir elgesio ypatumai, ir traukos jausmas, ir tapatybės problema. Ryšiai tarp lytinės orientacijos ir genetinių veiksnių labai silpni. Labai riboti duomenys ir apie lytinės orientacijos sąsajas su vaisiaus hormonine aplinka nėštumo metu.

Rasti nedideli homo- ir heteroseksualų galvos smegenų skirtumai taipogi nerodo, jog juos nulemia genetiniai, o ne socialiniai veiksniai. Rastas akivaizdus koreliacinis ryšys tarp neheteroseksualumo ir patirto seksualinio smurto vaikystėje: neheteroseksualai tokį smurtą yra patyrę 2-3 kartus dažniau, negu heteroseksualai. Visumoje gauti duomenys rodo, kad lytinė trauka ir lytinis elgesys yra kintantis, t. y. įgyjamas elgesio modelis.

Teiginys, kad „tokiais gimstama" labai jau supaprastina žmogaus seksualumo aiškinimą. Čia norėtųsi dar kartą pakartoti: LGBTQ+ ideologams aiškinimas „tokiais gimstama" yra labai parankus pritraukiant resursus kitoniškumui propaguoti, o ne kitoniškos raidos priežastims šalinti.

5. Išvados klausimų pavidalu su mėginimais paaiškinti

1. Į straipsnio pavadinime suformuluotą klausimą galima atsakyti „ir taip, ir anaip": ir „tokiais gimstama", ir „tokiais tampama". Problema yra kiekybėje: kokiu laipsniu kitonišką lytinę orientaciją nulemia genų kombinacijos ir kokią žmogaus raidos aplinkybės bei jo psichologiniai savumai. Vadinasi ir būsimi žmogaus lytiškumo tyrimai turi būti kompleksiniai, aprėpiantys tiek genomo, tiek psichosocialines aplinkybes, tiek jų sąveikas.

Protinio, emocinio ir socialinio gyvenimo subtilybių žmogus pasiekė dėka egzaptacijų - patirti malonius ar nemalonius išgyvenimus dėka naujų, kartais neįprastų, objektų ar reiškinių. Jeigu žinduolių patinui lytinę trauką (ir atitinkamus malonumo jutimus) sukeldavo patelės užpakalinė kūno dalis ar kvapas, vyrui ir moteriai tokiais dirgikliais gali būti ne tik priešingos lyties kūno ypatumai (pvz., dailus moters užpakaliukas, krūtys ar vyro penio dydis), bet ir kitokie kūnai, jų nuotraukos, su tais kūnais susiję daiktai, jauni individai (nežinau atvejų, kad gyvūnai „prievartautų" jauniklius), kitų individų sueities vaizdas, savo lyties organų demonstravimas, ar net mintiniai vaizdiniai.

Lytinės traukos sukelta įtampa reikalauja sprendimo, o sprendimo keliai surandami susiklosčiusių aplinkybių ir patirties dėka. Akivaizdus vienas dalykas: mes esame ne tik savo genų ar jų kombinacijų, bet ir aplinkybių, sąveikaujančių su tais genais, rezultatas. Pateikti realaus gyvenimo ir tyrimų faktai rodo, kad gyvenimo aplinkybės yra labai svarbios mūsų tapsmui žmogumi.

Žmogaus prigimties tyrimais grįsta nuojauta sako, kad didesnioji dalis priežasčių, dėl kurių „esame tokie, kokie esame" priklauso nuo raidos aplinkybių. Teisus buvo anglų filosofas J. Locke‘as (1632-1704), teigęs, kad gimęs kūdikis yra tabula rasa (tuščia lenta), į kurią įrašoma gyvenimiškoji patirtis.

Neheterolytiškumo veiksniais gali būti (vardiju įtakos stiprumo eile): ankstyvoji patirtis (ypač lytinio tvirkinimo ir smurtavimo atvejai), ilgalaikis gyvenimas vienalyčių asmenų grupėse (pvz., kalėjimai, vienuolynai, vaikų globos namai), genų kombinacijos, asmenybės savybės ir pažintiniai gebėjimai, nesklandūs emociniai santykiai šeimoje, nevykusi pirmoji heteroseksuali lytinė patirtis ir pan. Visa tai ir pavadinčiau neheteroseksualumo socialinės reprodukcijos veiksniais (genų kombinacijos tik katalizuoja socialinių aplinkybių veikimą).

Minėtos ataskaitos autoriams buvo užduotas tiesmukas klausimas: Ar pateikta ataskaita rodo, kad hipotezė „tokiais gimė" yra klaidinga? Atsakymas: Ne. Ataskaita rodo, kad mokslo faktai nepatvirtina hipotezės „tokiais gimė". Tačiau, jei kažko mokslas nepatvirtina, nereiškia nustatyti, kad tai klaidinga. Melas yra tai, kad prielaidą „tokiais gimė" patvirtina mokslas.

2. Šių eilučių autoriaus nuomonė tokia: jei išsamūs genetiniai tyrimai paaiškina ne daugiau kaip ketvirtadalį žmogaus lytinio elgesio variacijų, vadinasi 75 procentus tokių variacijų nulemia kitos - ne genetinės raidos aplinkybės. 25 proc. įtakos priskirkime biologiniams veiksniams, susijusiems su motinos priklausomybėmis, nėštumo eiga, hormonais placentos aplinkoje, gimdymu ar mityba.

Tikrai ne mažiau 50 proc. įtakos lieka socialinėms aplinkybėms (pvz., santykiams šeimose, atsitiktinėms pirmosioms seksualinėms patirtims, pornografijai, ir, svarbiausia, vaikystės periodu patirtam lytiniam smurtui ir tvirkinimui). Kol mokslas galutinai neišnarpliojo šios sudėtingos lytinio elgesio prigimties problemos, galime sutarti: naujagimis turi 50 proc. galimybę „tokiu gimti" ir 50 proc. galimybę „tokiu tapti". Tačiau realioje tikrovėje turime kitokį santykį: 4-6 proc. homoseksualų prieš 94-96 proc. hrteroseksualų. Visgi dauguma žmonių išmoksta heteroseksualaus elgesio modelių.

3. Iš pagrindinio klausimo „kaip tokiais tampama" išplaukia kitas - žmogaus teisių klausimas. Jeigu žmogus „ne tokiu gimė", o „tokiu tapo" (kitaip tariant „išmoko tokiu būti"), ar tai reiškia, kad jam turi būti ribojamos teisės, arba būti verčiamas „atmokti" tokio elgesio?

Savotiškais „vergais" mus daro ne tik genų kombinacijos, bet ir gyvenimo aplinkybės (ypač pasireiškiančios augimo ir brendimo laikotarpiais). Vadinasi vienodai mes turime traktuoti „kitokio žmogaus" prigimtį - tiek su paveldėjimu, tiek su įgyta patirtimi susijusią. Lytinio kitoniškumo genetinių prielaidų (jei jos yra) kol kas nepanaikinsime (nors genų inžinerija ir daug pažengusi).

Tačiau socialinės inžinerijos - mokymo technologijų keliu mes galime riboti nepalankių raidai gyvenimo aplinkybių įtaką lytinei elgsenai: pirmiausiai kietai kovoti su lytiniu vaikų tvirkinimu ir smurtavimu, stebėti įtarimą keliančių asmenų (ypatingai vyrų) siekius dirbti su vaikais ir paaugliais, norminti santykius kalinių ar kitokiose vienalytėse grupėse, norminti vaikų tarpusavio santykius mokykloje (pvz., mažinti patyčias), ugdyti vaikų atsparumą stresui, patyčioms, neįprastam kitų asmenų elgesiui jų atžvilgiu, mokyti su biologine lytimi, o ne su jos socialiniais nuokrypiais, susijusių vaidmenų.

4. Švietimo, mokymo, socialinės paramos, netinkamo elgesio ar gyvenimo būdo prevencijos ir kita viešoji politika regis turėtų būti nukreipta į žmogiškųjų ir materialinių resursų paiešką, teisėtvarkos tobulinimą, žmonių psichologinės (ne tik materialinės) gerovės plėtrą. Ką mes matome politikų veikloje? Štai Bartoševičiaus pedofilinis skandaliukas: kiek energijos eikvojama tam, kad kuo daugiau naudos išpešti konkrečiai interesų grupei.

Apie „skvernelynę" - stambiausią, aiškios ideologijos neturinčią savanaudžių grupę Lietuvos Seime nėra ką ir kalbėti. Net tokia ideologiškai rimta jėga, kaip LSDP pasidavė „naudos sau" paieškai. Ar ne veiksmingiau būtų tuos visus „intelektinius resursus" nukreipti į tai, kad būtų mažiau tarpusavio smurto (taipogi ir seksualinio), kad tenkinti ne tik žmonių materialines reikmes, bet ir plėtoti procedūrinį (santykių, bendravimo) teisingumą.

Jaunų žmonių smegenys labai plastiškos: kokius kultūringo elgesio modelius mes jiems pasiūlysime, tokia ir visuomenę turėsime. Kol mokslas prielaidos „tokiais gimstama" nepatvirtina, ar reikia eikvoti jėgas teisiškai išplėsti lyties sampratą, atskirti biologinę lytį nuo jos socialinių vaidmenų, dvinarį lytiškumą paversti daugianariu, homoseksualų partnerystę - šeimos institucija. Gal sustokime ir išsikopkime tą socialinį mėšlą - smurtą, neapykantą, pavydą, pyktį, aukos kultūrą (kaltės priskyrimą kitiems) ir visokias savireklamos melagienas.

Gal tada visuomenė ne tik mažiau reprodukuos „ne tokių kaip visi", bet bus ir tolerantiškesnė „tokiems, kokiais žmonės yra". Bet kuriuo atveju žmogus yra susiklosčiusių aplinkybių sąveikos rezultatas. Jis ne savo valia tas aplinkybes ir sąveikas sukūrė. Todėl vietoj aiškinimų „tokiu gimė" ar „tokiu tapo", priimkime žmogų tokiu, kokiu jis yra. Mes visi esame aplinkybių vergai arba aukos.

Vadinasi visiems mums galioja tos pačios žmogaus teisės: gyventi, mokytis, dirbti, būti laimingais ir vertais pagarbos. Tik negalima kokio nors kitoniškumo (pvz., neheteroseksualumo, kitokios pasaulėžiūros, kitokios ideologijos ar specifinio gyvenimo būdo) agresyviai piršti kitiems, mažumos neadaptyvią kultūrą brukti daugumos kultūrai. Žmonių įvairovės srityje būkime ribojančiais liberalais. Būkime laisvi tokiu laipsniu, kokiu nekenkiame kitų laisvei.

Pvz., nepiršti išmėginti homoseksualo vaidmens heteroseksualui. Ir dar vienas patarimas mažo ir didelio rango politikams: nespauskite vaško iš nedidelės mėšlo krūvelės, kokią padaro koks nors eilinis pilietis (net jei tai ir Seimo narys). Tokių nutikimų visada bus. Vietoj to, kad leisti garą politiniam skandalui sukelti, gauti abejotinos naudos sau, nukreipkime minties energiją į tai, kaip tokių nesklandžių atvejų išvengti atstovaujamoje bendruomenėje (tegul ir Seime), ugdymo įstaigoje, kalėjime, bendraamžių būryje, na ir visoje Lietuvoje.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
114
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (158)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s