Vilko galva (Sibiras)

Ne paslaptis, kad Sibiro amžinajame įšale vis dažniau aptinkama unikalių radinių. Pavyzdžiui, 2017 m. vietos gyventojai prie Tirechtiakos upės aptiko mažo urvinio liūto, gyvenusio prieš maždaug 50 tūkst. metų, kūno fragmentų. Po metų medžiotojai aptiko prieš 42 tūkst. metų mamuto jauniklio kūno dalių. Tačiau sensacingiausias radinys yra 2019 metais rastoji praktiškai idealiai išsilaikiusi vilko, gyvenusio pleistoceno eroje, galva. Vilko amžius - apie 32 tūkst. metų. Vilkai, gyvenę Sibire tuo laikotarpiu, buvo tolimi dabartinių vilkų protėviai. Pirmuosiuose žiniasklaidos pranešimuose apie radinį šio žvėries galva atrodė neįtikėtinai didelė, todėl buvo spėliojama, kokie gi turėjo būti paties gyvūno realūs gabaritai. Tačiau L.Dalenas, genetikas iš Švedijos gamtos istorijos muziejaus, interviu Smitsono institutui teigė, kad „rastasis vilkų šeimos atstovas iš tiesų buvo nedaug didesnis už šiuolaikinį vilką".

Mokslininkai nesugebėjo patikimai nustatyti, kodėl ir kaip galva buvo atskirta nuo kūno. Pagal populiariausią teoriją, galvą plėšrūnui tikriausiai nupjovė to laikotarpio žmonės, kai jis buvo jau negyvas. Taip pat tvirtinama, kad vilko kūnas paprasčiausiai galėjo dingti irdamas.

O 2020 m. rugpjūtį Jakutijoje aptiktas puikiai išsilaikęs trejų ar ketverių metų gauruotojo raganosio jauniklis. Radinys aptiktas taip pat prie Tirechtiakos upės. Tai yra iki šiol geriausiai išlikęs, kada nors rastas gauruotojo raganosio jauniklis - su vidaus organais, dantimis, žarnyno dalimi, riebalų ir audinių fragmentais.

„Kristaus išjuokimas" (Prancūzija)

Nedidelis neišvaizdus pano, kurį savininkė rengėsi išmesti į šiukšlyną, atsidūrė aukcione ir buvo parduotas už 26,8 mln. dolerių. Jį ištyrę ekspertai patvirtino, kad meno kūrinėlio autorius - beveik pamirštas ankstyvojo Renesanso epochos genijus Čimabujė (Cimabue), dar žinomas kaip legendinio Džoto di Bondonės (Giotto di Bondone) mokytojas.

Paveikslas, pavadintas „Kristaus išjuokimas", buvo nutapytas maždaug XIII a. Ilgus metus, nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio, prarastasis kūrinys buvo Kompjeno mieste gyvenančios senyvos prancūzės virtuvėje - kabojo tiesiai virš viryklės. Kaip rašė „The Guardian" žurnalistai, kūrinio savininkė visada manė, kad tai kažkoks paprastas šventas paveikslas, galbūt ikona iš Rusijos, ir visai nenumanė jo tikrosios vertės. Beje, prancūzė taip ir neprisiminė, kada ir kaip paveikslas atsidūrė jos šeimoje. Paveikslėlis atkreipė aukciono darbuotojos, atėjusios įvertinti namo baldus, dėmesį, nes jo savininkai ruošėsi kraustytis. Kaip sakė specialistė, jei ji nebūtų susidomėjusi paveikslu, šedevras tik per plauką neatsidūrė šiukšlyne.

Mokslininkai, tyrinėję šį paveikslą, nustatė, kad tai ne atskiras darbas, o dailininko sukurto poliptiko dalis. Veikiausiai jis buvo nutapytas 1280 metais. Šiandien yra žinoma tik apie dvi poliptiko dalis: viena yra saugoma Niujorke, Friko kolekcijoje, o kita yra Londono nacionalinės galerijos nuosavybė. Šis paveikslas, parduotas už beveik 27 mln. dolerių, dabar yra privačių kolecininkų iš JAV ir Prancūzijos vyriausybės „kovos" objektas. Mokslininkų teigimu, paveiksle liko pėdsakų, paliktų mediena mintančių lervučių, ir tai yra geriausias įrodymas, kad paveikslas yra autentiškas. Prancūzų istorikas ir menotyrininkas Erikas Tiurkenas (Eric Turkin) žurnalistams sakė: „Pakanka patyrinėti linijas ir įdubas, sukurtas kirminų, kurių esama visose poliptiko dalyse. Iš jų mes supratome, kad paveikslo rėmas yra pagamintas iš tuopos, to paties medžio, kaip ir lilkusieji meistro darbai."

Viduramžių skeletai (Londonas)

Londono Taueryje dažnai buvo kalinami ir lankėsi įžymūs žmonės. Tačiau neseniai buvo aptikta pora skeletų, kuriems - maždaug pusė tūkstančio metų. Jie buvo rasti vienoje koplyčioje, ir tai priminė faktą, kad šioje tvirtovėje gausu intriguojančių paslapčių.

Mokslininkai kasinėjo Šv.Petro Įkalinimo koplyčioje ir ten aptiko palaikus, kurie datuojami 1450-1550 m. Vienas iš skeletų - moters, mirusios 35-45 metų, o kitas - kokių 7 metų vaiko. Tyrimai parodė, kad nei vaikas, nei jo motina nemirė smurtine mirtimi, vadinasi, nebuvo įkalinti.

Viena iš mokslininkių leidiniui „The Telegraph" sakė, kad svarstoma teorija, pagal kurią rastieji palaikai gali būti susiję su Karališkąja monetų kalykla, Ginklų rūmais arba kareiviais, kurie saugojo brangenybes. Kaip sako tyrinėtojai, negalima pamiršti, kad ši tvirtovė - ne tik rūmai arba kalėjimas, bet ir namai tiems, kas joje gyveno ir dirbo. Čia veikė koplyčios, užeigos, vyriausybinės įstaigos, taip pat gyveno šimtai tvirtovėje dirbusių ir ją tvarkiusių žmonių. Gyvenusieji tarp tvirtovės sienų čia buvo ir laidojami.

Ola su majų artefaktais (Meksika, Čičen Ica)

Prieš maždaug pusšimtį metų Čičen Icoje (Meksika, Jukatano pusiasalis) buvo aptikta olų sistema. Buvo kalbama, kad tai galėtų būti kadaise didingos majų civilizacijos griuvėsiai. Tik neseniai archeologams pavyko prasiskverbti į tas olas ir rasti neįtikėtinų radinių, neliestų mažiausiai 1000 metų.

Tyrinėtojams į olas prisiėjo brautis įvairiausiais būdais; kelias į išsišakojusias ertmes buvo žmogui per siauras, todėl mokslininkams teko tiesiog šliaužti. Tačiau tikrai buvo verta stengtis. Mokslininkai aptiko per 155 keraminių vazų, lėkščių, smilkyklių ir kitokių molinių daiktų. Taip pat buvo rasta ritualinių aukų, kurias majai palikdavo olose atlikdami lietaus iššaukimo ritualą, stengdamiesi palankiai nuteikti dievą Tlaloką.

Vienas iš archeologų, Giljermas de Anda (Guillermo de Anda), interviu „National Geographic" sakė: „Negalėjau patikėti tuo, kas įvyko, ir tiesiog apsiašarojau. Aš tyrinėjau žmogaus kaulus Šventajame senote, tačiau net tai neprilygsta jausmui, kurį patyriau ten, tose olose. Jose galima pajusti majų, kurie ten palikdavo savo daiktus, buvimą."

Keltų genties moters kūnas karste (Šveicarija)

Užpernai mokslininkų laukė nepaprastas radinys. Rastas kūnas moters, palaidotos karste prieš maždaug du tūkstančius metų. Įdomu, kad ji buvo palaidota ne taip, kaip mums yra įprasta, o specifiniame karste, išskaptuotame iš medžio kamieno, aprengta vilnoniais drabužiais, su avikailio kailiniais ir šaliu. Mokslininkai mano, kad moteriai buvo apie 40 metų ir ji priklausė keltų aukštuomenei, nes praktiškai nedirbo fizinio darbo, maitinosi saldžiais vaisiais ir krakmolingais produktais.

Ciūricho miesto plėtros biuras skelbia, kad atradimas buvo padarytas mažame Šveicarijos miestelyje remontuojant mokyklą. Moters kūnas buvo palaidotas kartu su papuošalais - gintaro ir stiklo vėriniais, apyranke iš bronzos, karoliukais iš turkio, diržu su pakabukais ir kt. Mokslininkai bando nustatyti, ar ji yra susijusi su keltų kariu, kurio palaikai buvo aptikti 1903 m. tame pačiame rajone. Oficialiai teigiama, kad abeji palaikai buvo palaidoti maždaug 200 m. pr.m.e., taigi negalima atmesti jų artimo ryšio.

Paslaptingi kiaušiniai (Anglija)

Neseniai archeologai rado keletą vištos kiaušinių, kuriems yra apie 1700 metų. Jie buvo rasti centrinėje Anglijoje, pelkingoje vietovėje esančioje duobėje. Kasinėjant suskilę du kiaušiniai skleidė būdingą sieros kvapą, tačiau trečiasis kiaušinis liko sveikas, o jo paslaptis patikimai slepia pilkas lukštas. Šis radinys - vienntelis kada nors D.Britanijos teritorijoje rastas Romos imperijos epochos kiaušinis. Kasinėjimai vyko mažame Berifildso miestelyje, įsikūrusiame prie judraus kelio. Mokslininkai mano, kad duobė, kurioje buvo rasti kiaušiniai, senovėje galėjo būti naudojama alui virti, o vėliau virto savotišku šuliniu. Kiaušiniai buvo rasti šalia duonos krepšelio, batų, instrumentų ir kitų daiktų, kurie galėjo būti ir auka dievams.