Šablonai, kurie trukdo mąstyti racionaliai

Bėda yra ta, kad mąstymas - itin daug energijos reikalaujantis procesas. Tad mūsų smegenys, kurios milijonus evoliucijos metų vystėsi nuolatinio resursų trūkumo sąlygomis, visada stengiasi taupyti ir pastangų mąstyti sąskaita.

Taigi dažnai naudojame tuos pačius mąstymo šablonus ir darome neteisingas išvadas, būdami įsitikinę, kad atsižvelgėme į visus niuansus ir tinkamai išanalizavome situaciją.

Mokslininkai tokius stereotipus vadina kognityviniais iškraipymais (kognityvinėmis klaidomis), ir jų yra aprašyta jau kelios dešimtys.

Prožektoriaus efektas

Košmaras, aš su skirtingomis puskojinėmis, taip skubėjau, kad nepastebėjau. Dabar visi spokso į mano kojas. Ana ten mergaitės šnabždasi ir kikena, nors prasmek skradžiai.

Didelę laiko dalį mes skiriame sau, todėl mums natūraliai atrodo, kad ir kiti be perstojo galvoja apie mus. Psichologai į šią žmogaus psichikos ypatybę atkreipė dėmesį jau prieš 30 metų.

Bet terminas „prožektoriaus efektas" atsirado 2000 m., kai trys amerikiečiai mokslininkai nutarė patikrinti, kaip studentai jausis vilkėdami marškinėlius su dainininko Bario Manilou (Barry Manilow) atvaizdu. Savanoriai buvo paprašyti apsirengti keistoką drabužį ir įeiti į kambarį, kuriame sėdėjo daugiau studentų.

Mokslininkams paklausus, kiek žmonių, jų nuomone, pastebėjo, kaip jie apsirengę, dalyviai atsakė, kad ne mažiau kaip pusė. Iš tiesų į marškinėlius žvilgtelėjo vos per 20 proc. kambaryje buvusių studentų.

Tolesni tyrimai parodė: nors „prožektoriaus efektas" ypač stipriai pasireiškia būtent neįprastose situacijose - kaip neskoningų marškinėlių ar skirtingų spalvų kojinių atvejais - jis veikia ir tipiškomis aplinkybėmis.

Todėl daugelis žmonių nerimauja dėl išvaizdos, nervinasi dėl dėmės ant marškinių arba purvino automobilio. Visa tai gali smarkiai gadinti nuotaiką, nors iš tiesų beveik niekas nepastebi, kad kas nors yra negerai.

Išgyvenusiojo klaida

Nesiklausau šiuolaikinės muzikos - visiška nesąmonė. Štai anksčiau tai bent buvo muzika: grupės viena už kitą geresnės.

Mums atrodo, kad muzikantai ir rašytojai nebemoka kurti tikrų meno kūrinių - taip yra dėl vadinamosios išgyvenusiojo klaidos. Iš tiesų puikių kūrinių santykis su vienadieniais visada yra maždaug toks pat.

Bet antrarūšiai dalykai greitai pamirštami, o „išgyvena" tik geriausi pavyzdžiai. Tas pats mechanizmas veikia versle: mėgstame analizuoti sėkmingų verslininkų istorijas, tikėdamiesi perimti „laimingas" strategijas.

Bet kiekvienam, kas sukaupė nemažą turtą, tenka šimtas tų, kurie naudodamiesi tokiais pačias būdais liko be nieko. Ir kaip tik tokia informacija retai patenka į viešumą.

Inkaro efektas

Kiek žmonių gyvena Kolumbijoje? Neįsivaizduoju... Reikia patikslinti, daugiau kaip 80 milijonų ar mažiau? Tikriausiai mažiau, gal 70 milijonų?

Siekdamos kuo greičiau pašalinti menkiausią netikrumą dėl aplinkinio pasaulio, smegenys mielai kabinasi į bet kokį „sufleravimą", net jeigu pakišama mintis neturi nieko bendro su problema.

1974 m. psichologai D.Kanemanas ir A.Tverskis paprašė dvi savanorių grupes pasakyti, kiek Afrikos šalių priklauso JTO. Prieš tai mokslininkai suko laboratorijoje pastatytą ruletę, kurioje „atsitiktinai" iššokdavo skaičiai: 15 pirmoje grupėje ir 65 antrojoje. Savanoriai iš „penkiolikos" grupės įvardijo daug mažesnį skaičių negu iš antrosios grupės.

Smegenys kaip už inkaro kabinasi už bet ko: nuo paskutiniųjų telefono numerio skaičių iki mylimos močiutės, kurią žmogus staiga prisiminė, amžiaus. Inkarai labai plačiai naudojami prekyboje: kai matome, kad mums patikęs automobilis kainuoja gerokai mažiau už kitus tame pačiame salone, kaina atrodo adekvatesnė negu tada, kai jį matome šalia visai pigių automobilių.

Baimė prarasti

O, man nereikia iškart mokėti už tą televizorių? Galiu nemokamai juo naudotis 30 dienų, o jei nepatiks, atnešti atgal?! Superpasiūlymas!

Net kai butas lūžta nuo daiktų, daugelis negali išmesti seno kilimo ir mėgstamo krėslo. Eksperimentai rodo, kad įgyjamas daiktas turi būti bent dvigubai brangesnis už galimą nuostolį, kad žmogus sutiktų rizikuoti ir atsisakytų to, ką jau turi.

Kai 2007 m. Stenfordo mokslininkai pranešė tomografe gulintiems bandymo dalyviams, kad tie ką tik prarado 20 dolerių, sumažėjo aktyvumas smegenų zonų, atsakingų už malonumo jutimą. Vėliau žinia apie išloštus 40 dolerių šias zonas suaktyvino, bet suaktyvėjimo lygis buvo pastebimai mažesnis negu jo „kritimas" išgirdus apie nuostolį.

Būtent todėl žmonės savo seną mašiną vertina dvigubai brangiau negu ji vertinama rinkoje, sunkiai atsisako suknelės pirkimo, jeigu ją jau pasimatavo, užkimba ant siūlymo nedelsiant ką nors nusipirkti internetinėje parduotuvėje, nes „liko tik du vienetai ir kaip tik dabar kažkas domisi vienu iš jų".

Pirmenybė nulinei rizikai

Žinau, kad lėktuvas - saugiausia transporto rūšis, bet vis tiek bijau skristi. Maža ką. Tikimybė sudužti, nors ir maža, bet yra.

Aerofobija kamuoja apie 30 proc. išsivysčiusių šalių gyventojų, nors statistiškai lėktuvai - viena saugiausių transporto rūšių. Siekis apsisaugoti - fundamentalus asmenybės bruožas, per milijonus evoliucijos metų susiformavęs pavojų kupiname pasaulyje. Todėl net hipotetinė galimybė pašalinti kokią nors riziką atrodo labai patraukli.

Pavyzdžiui, eksperimentų savanoriai sutikdavo sumokėti dukart daugiau už priemonę unitazams valyti, jei buvo teigiama, kad ji yra visiškai saugi. Nors rizikos apsinuodyti „konkurente" tikimybė buvo vos 5:10 000.

Dėl šios mąstymo ypatybės žmonės renkasi indėlius su labai mažomis palūkanomis - užtat saugius. Ligoniai vartoja neefektyvius vaistus, nes efektyvesni pasižymi šalutiniais poveikiais, o valstybės kovai su terorizmu išleidžia gerokai daugiau pinigų negu automobilių transporto patikimumui didinti, nors pastarasis yra gerokai pavojingesnis ir pagal absoliučius, ir pagal santykinius rodiklius.

Nieko neveikimo neįvertinimas

Taip, vos pusė minutės iki rungtynių pabaigos. Ei, ką jis daro? Tai aiški pražanga! Teisėjas viską matė ir nepaskyrė baudinių, vadinasi, rezultatas jau nepasikeis!

Rungtynėms baigiantis teisėjai pastebimai rečiau fiksuoja pražangas: nedaug likus iki finalinio švilpuko bet kuris aktyvus veiksmas gali radikaliai pakeisti rezultatą. „Už iniciatyvą baudžiama", „Nepakenk" - šios ir panašios gyvenimo taisyklės, grindžiamos „blaiviu protu", iš tikrųjų atspindi dar vieną fundamentalų smegenų „defektą". Nieko neveikimo pasekmės atrodo mažiau žalingos negu analogiški rezultatai, gauti ką nors padarius.

D.Kanemanas ir jo kolega iš Prinstono D.Mileris eksperimento dalyviams siūlė įsivaizduoti dvi situacijas.

Pirmojoje žmogus svarsto, ar savo pinigų nepervedus iš banko A į banką B, bet galų gale palieka viską, kaip buvo. Metų pabaigoje paaiškėja, kad bankas B būtų jam išmokėjęs 1200 dolerių daugiau.

Antrojoje situacijoje žmogus perveda savo pinigus iš banko B į banką A ir tų 1200 dolerių negauna. Pasirodė, kad apmaudas antrojoje situacijoje yra daug didesnis negu pirmojoje, nors finansiniu požiūriu rezultatai yra tokie patys.

Skirtumą mokslininkai aiškina tuo, kad nieko nedarymas vertinamas kaip tam tikra norma, status quo. Kai suprantame, kad savo veiksmais galime pažeisti pusiausvyrą, juntame atstūmimą. Įsivaizduoti, kad status quo pablogės savaime, yra sunkiau, todėl renkamės nieko nekeisti.

Lošėjo klaida

Stačiau jau dešimt kartų ir visus dešimt - pro šalį. Na, vienuoliktąjį kartą man tikrai turi pasisekti.

1796 m. prancūzų matematikas P.Laplasas (P.Laplace) nustatė, kad vyrai, besirengiantys tapti tėvais, būna įsitikinę, kad jiems gims mergaitės, jeigu jų pažįstamų šeimose dažniau gimdavo berniukai.

Tai buvo vienas pirmųjų lošėjo klaidos aprašymų, ir per praėjusius 200 metų žmonių elgesys niekuo nepasikeitė. Vis dar esame įsitikinę: jeigu koks nors atsitiktinis įvykis vyksta dažniau negu įprastai, ateityje jis vyks rečiau.

Kad išgyventų informacijos trūkumo sąlygomis (o informacijos visada trūksta), smegenys prisitaikė rasti dėsningumų paskiruose faktuose, net jeigu jie tikrovėje tarpusavyje nėra susiję.

Dėl tos ypatybės žmonės negeba tinkamai operuoti tikimybių teorijos terminais: sąmonės lygmeniu suprantame, kad atsitiktiniai įvykiai nepriklauso vieni nuo kitų, bet pasąmoningai vis tiek ieškome jų tarpusavio ryšio.

Daningo-Kriugerio efektas ir žinojimo prakeiksmas

Nesuprantu, kodėl Vyriausybė tiesiog neprispausdina daugiau pinigų, kad juos išmokėtų pensininkams ir biudžetinių įstaigų darbuotojams?

1999 m. psichologai Dž.Kriugeris ir D.Daningas aprašė dar vieną rimtą kognityvinį iškraipymą: nekompententingi žmonės nepajėgia įvertinti, kokie yra neišmanėliai, ir nepripažįsta savo klaidų, nes nesuvokia savo ribotumo masto. Mažiau radikaliomis formomis tokia ypatybė yra būdinga daugumai žmonių, dėl to kyla įnirtingi ginčai dėl politikos, futbolo ir medicinos.

Daningo-Kriugerio efektas (ir kiti mąstymo „defektai") būdingi net tiems, kas apie jį žino. Liūdniausia, kad žmonės, kurie tikrai nusimano kokiais nors klausimais, beveik niekada nepajėgia įtikinti atstovaujančius klaidingam požiūriui. Išmanantys specialistai nepajėgia įsivaizduoti pašnekovų nemokšiškumo, todėl profesionalų pateikiami argumentai tikslo nepasiekia.

Šis fenomenas gavo pavadinimą „žinojimo prakeiksmas". Būtent dėl jo labai kompententingų žmonių siūlymai, pavyzdžiui, vyriausybių lygmeniu, dažnai būna nepriimami, nes „paprasti" žmonės į juos reaguoja visiškai ne taip, kaip tikėjosi autoriai.

Be to, nusimanantiems žmonėms dažnai būna būdingas kognityvinis iškraipymas, žinomas kaip „apsišaukėlio sindromas". Jis yra Daningo-Kriugerio efekto priešingybė: tie, kas išties yra vienos ar kitos srities specialistai, pastebi savo pačių trūkumus ir todėl save laiko nepakankamai profesionaliais, kad galėtų mokyti kitus.