Į „Vakaro žinias" kreipėsi šeštokės mama Giedrė iš Kauno, kuri nustebo, kokios knygos šiais laikais skaitomos mokykloje. Pasipiktinimą mamai sukėlė tai, kad literatūros šeštai klasei vadovėlyje buvo ištrauka iš latvės autorės Maros Zalytės (Māra Zālīte) prozos knygos „Penki pirštai". Šios knygos pristatyme skelbiama, kad tai „autobiografinis romanas. Jame pasakojama apie penkiametės Lauros kelionę iš Sibiro į Latviją. Aprašomi pirmieji įspūdžiai nepažįstamoje, bet išsvajotoje tėvynėje, gyvenimas sovietinėje tikrovėje, jautrūs santykiai su tėvais ir seneliais, piešiamas didžiulis, neaprėpiamas mergaitės fantazijų pasaulis."

Tai romanas, Latvijoje pripažintas kaip geriausia 2013 metų prozos knyga, Lietuvoje 2016 m. patekęs į vertingiausių verstinių knygų penketuką.

Tačiau mama sako pastebėjusi, kad knyga pagardinta nenormine leksika ir rusiškais keiksmažodžiai. „Pagalvojau, kad knygos tema yra labai svarbi ir galbūt knyga sudomins dukrą, tad paėmiau ją iš bibliotekos ir pasiūliau dukrai perskaityti ne tik ištrauką vadovėlyje, o visą knygą. Bet vos pradėjusi skaityti, ji man parodė sakinį su rusišku keiksmažodžiu. Jis nebuvo pats baisiausias, tad jo nesureikšminau. Tačiau skaitant toliau jų vis daugėjo", - pasakojo mama.

Štai trumpa ištrauka iš minėtos knygos. „Vakaro žinios" keiksmažodžių nespausdina, todėl juos cenzūravome daugtaškiais.

„Aišku, kad važiuoja, ir šalia jos irgi koks neraliuotas kalės vaikas, koks Džonas, „jeb...matj", tai aš ir šuns tokiu vardu nepavadinčiau! Ir jau tokių snarglių, tokių nupiepėlių pridaryta! Tegu važiuoja, man negaila, tegu važiuoja, „bl...tj", tegu važiuoja!"

Knygos pabaigoje netgi yra pateikiamas ištisas žodynėlis, kuriame vaikams paaiškinami knygoje vartojami rusiški barbarizmai. Pavyzdžiui, viedma, triusikai, umnica, zaksas, lavkė ir kiti. Žodynėly yra ir keiksmažodžiai „job...matj", „ach...et", „bl...tj" ir kt. Prie jų visų paaiškinimas toks pats - „rusiškas keiksmas".

„Kodėl negalima parašyti lietuviškai? Pavyzdžiui, vietoj žodžio „lavkė" - suoliukas, o vietoj „triusikų" - apatiniai? Man labai būtų įdomu sužinoti, kaip tokią knygą į vadovėlius praleidžia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija? Ar čia tyčia prie tokios kalbos pratinami mūsų vaikai? Turbūt tikslas, kad vaikus pasiektų būtent tokios kultūros knyga. Pridėto knygoje žodynėlio jis gal nė nežiūrės, o įsimins originalius tekste panaudotus žodžius. Net nedidelė ištrauka vadovėlyje, ir ta su keiksmažodžius" - piktinosi mama.

„Vakaro žinios" susisiekė su knygos „Penki pirštai" autore M.Zalyte. Ji patvirtino, kad knyga parašyta su keiksmažodžiais. „Man labai malonu, kad mano knyga „Penki pirštai" yra skaitoma Lietuvos mokyklose. Jeigu klausiate, ar aš vartoju keiksmažodžius? - atsakau, kad jų nevartoju nei kaip žmogus, nei kaip rašytoja. Tačiau juos naudoja kai kurie mano knygos herojai. Kiekvienas jų turi savo stilių ir savitą žodyną. Tai įprastas dalykas literatūroje", - atsakė rašytoja. Pasiteiravus, kaip ji vertina, kad keiksmažodžių turinčią knygą Lietuvoje skaito 12-13 m. vaikai, M.Zalytė neatsakė.

Kaip „Vakaro žinioms" paaiškino Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, ši knyga nėra įtraukta į privalomų skaityti kūrinių programą. O vadovėlyje gali būti bet kokių kūrinių ištraukos. Net tų, kurių programoje nėra. „Literatūros kūrinius į privalomą programą atrenka ir pasiūlo įtraukti žymiausi literatūros mokytojai, taip pat mokslininkai literatūrologai. Atrenkami tik išskirtinę meninę vertę turintys garsių autorių kūriniai - tiek klasika, tiek šiuolaikiniai tekstai.

Rekomenduojamos literatūros sąrašą mokytojas pateikia, atsižvelgdamas į konkrečią klasę: mokinių gebėjimą analizuoti, teksto suvokimą ir pan." - paaiškino ministerija.

Situaciją komentuoja Elektrėnų „Versmės" gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Augutė LIUTKEVIČIENĖ:

Šiuo atveju, jeigu knygos nėra programoje, nereikėtų jos įtraukti į vadovėlį. Vaikai negražių dalykų moka patys, reikia mokyti gražių dalykų.

Rašant jaunam žmogui, autorius ieško, kaip priartėti prie skaitytojo. Bet tai galima padaryti iškeliant jaunam žmogui aktualias problemas, o ne menkaverte kalba. Reikėtų daugiau atsakomybės vartojant kalbą. Blogų pavyzdžių ir taip pakanka. Šiandien jau reklamose matome klaidų, viešojoje erdvėje taip pat stinga gražių pavyzdžių. Yra spektaklių, kuriuose - vieni keiksmažodžiai.

Mūsų visuomenė linkusi džiaugtis keiksmažodžiais. Jeigu mes patys noriai lankomės spektakliuose, kur visas žodynas tik apie tai, kas žemiau bambos, nereikia stebėtis, kad ir vaikai ima vartoti keiksmažodžius.

Mes su vaikais lankėmės viename spektaklyje, kuriuo norėjau parodyti, kad ne visas menas teikia dvasinį peną. Pamatėme, kad scenoje nuskambėjus nešvankiam posakiui, iš juoko krito visa salė. O kai nuskambėjo palyginimas su Dorijanu Grėjumi, juokėsi tik mano mokiniai, nes jie buvo skaitę šį kūrinį. Aptarimo klasėje metu analizavome savo patirtį, ir priėjome išvados, kad, kalbant apie kultūrą, tam tikrus dalykus žino mažuma, o kai skamba keiksmažodžiai, visi puola juoktis.

Pedagogų, taip pat ir mano, kaip lietuvių kalbos mokytojos, pareiga yra vesti jaunąją kartą teisingu keliu rodant teigiamus pavyzdžius. Nė vienas nesame tobulas, tačiau turime mokytis ir tobulėti.