Mokytojas: profesija ar pašaukimas?

Apie pašaukimą, profesijos subtilybes, scenos baimę ir kitus iškylančius iššūkius naujojoje „Mokysiu“ tinklalaidėje kalbėjosi Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos programos magistrantė Viktorija Vaidelienė, Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos fizikos mokytojas Andrius Storta ir aktorius, atlikėjas Mantas Bendžius.

Mokykla tapo antrais namais

Apie mokytojo pašaukimą girdime dažnai, tačiau Viktorija pasakoja, kad ji nesvajojo nuo vaikystės tapti mokytoja. Vis dėlto šiandien ji sėkmingai studijuoja pedagogiką.

„Mano mama buvo auklėtoja, tai, ko gero, įrašyta mano genuose. Mokykloje man mokytojai visą laiką sakydavo: tau puikiai sekasi mokyti ir tu galėtum būti pedagoge. Aš vyresnėse klasėse padėjau savo draugui pasiruošti matematikos kontroliniam darbui - tada man buvo įdomiau sužinoti jo, o ne savo, pažymį. Jis gavo dešimtuką ir man tai buvo didžiausias laimėjimas, nes aš galėjau paaiškinti temą, kurios jis nesuprato“, - prisiminimais dalijosi moteris.

Andriaus šeimoje taip pat buvo pedagogų - jo teta buvo lietuvių kalbos, o pusbrolis - fizikos mokytojas. Tad, kaip sakė pašnekovas, turėjo į ką lygiuotis: „Tačiau minties, kad būsiu mokytojas iš pradžių neturėjau. Aš labai norėjau į Karo akademiją, tačiau nepatekau. Kitur nunešiau dokumentus, įstojau. O mokyti pradėjau panašiai kaip Viktorija - padėjau grupiokams. Tada, kaip kolegė sako, pajunti, kad tau labiau rūpi ne tavo pažymys, o kaip sekėsi tavo draugui, ar viskas buvo gerai. Ir taip po truputį pajutau malonumą, kad galiu padėti ir paaiškinti. O vėliau, grįžus po stažuotės, prasidėjo praktika ir atsidūriau vienoje mokykloje, vėliau - dabartinėje savo gimnazijoje, kurioje dirbu jau 10 metų. Įpratau, įtraukė mane ir mokykla man tapo kaip antri namai.“

Lengviau mokytis per žaidimą

Atlikėjas ir aktorius Mantas Bendžius kol kas nėra mokytojas, tačiau jis veda įvairiausius workshop‘us, kuriuose supažindina su savo specialybe.

„Kadangi pas mane visi ateina savo noru, yra visai kitoks susidomėjimas ir dirbti su jais - lengviau. Visada iškart pasakau, kad nesu mokytojas, o tiesiog noriu pasidalinti tuo, ką moku ir kas man padeda - galbūt jiems tai padės, užsimanys būti aktoriais. Tai mano pagrindinis tikslas“, - kalbėjo jis.

Manto teigimu, jis imasi paprastos sistemos - stebi situaciją, žmones. Greičiausias būdas juos suprasti - pateikti įvairių pratimų, kurie atskleidžia žmonių drąsą, gebėjimus: „Jei žmogui nesiseka - duodi kitą pratimą, kad jis pasibandytų, kaip, kas. Jeigu man reikėtų atsistoti ir mokyti kitų dalykų, manau, būtų sunkoka. Tačiau, kai darai, mokai, padedi srityje, kurioje turi patirties, viskas kitaip. Tuo labiau kad viskas vyksta per žaidimą. Mums taip visada sakydavo ir aš visada taip sakau, kad mes čia žaisim. Kai tai yra žaidimas, o ne pamoka ar egzaminas, atsipalaiduoji ir tu pats, ir mokiniai.“

Ne žaidimų, tačiau savęs ieškojimo, klydimo metodą taiko ir Viktorija, dirbanti logopede, mat per vieną ar du užsiėmimus progreso gali tiesiog nebūti. „Aš visada sakau, kad mes einame per bandymus - mes esame kaip sportininkai. Treniruojame savo raumenį - liežuvį. Kitaip nebus. Jeigu mes nebandysime, neklysime, tai mes ir neišmoksime“, - su šypsena kalbėjo moteris.

Mokytojas - kaip aktorius

Tinklalaidės metu paminėta viena įdomi sąsaja - aktorių ir mokytojų. Iš pirmo žvilgsnio dvi skirtingos profesijos turi panašumą - abiejų atstovams reikia stovėti prieš auditoriją. Tad, kaip įveikti tą scenos, viešojo kalbėjimo baimę?

„Iš tikrųjų, tu bijai, susikaustęs išeini ir bijai, kad nusišnekėsi. Nors ir atrodo, kad turi daug žinių, esi paruoštas kaip specialistas. Taip pat laiko vadyba - turi gerai viską apmąstyti, suvokti, kad turi 45 minutes temai išdėstyti. Tu turi taip puikiai sužaisti - kaip aktorius scenoje. Mokytojas turi būti aktorius. Aš netgi gailiuosi, kad pats nenuėjau į aktorinį būrelį, kai buvau studentu. Manau, mokytojai viešojo kalbėjimo turėtų būti mokami privalomai, nes tai, iš tiesų, pedagogus labai išlaisvintų“, - sakė Andrius Storta.

Manto Bendžiaus teigimu, norint įveikti scenos baimę yra tik vienas kelias - eiti ir tiesiog daryti: „Aš baimę lipti ant scenos nugalėjau lipimo būdu - pas mus visada klausia, kas nori pirmas eiti, būna paruošti etiudai. Kas jaučiasi geriausiai čia sugalvojęs - tas ir eina. Būna, kad „velkiesi“ ir paskui atsiranda tokia tarsi sistema, kad visada esi apie vidurį - nenori būti visai paskutinis, nes pavargsi, bet ir ne pirmas. Pasižiūri, kaip kiti vaidina, tada dar spėji mintyse pergalvoti, mintyse greitai surepetuoji, papildai savo etiudą ir eini. O po kiek laiko pripranti prie žmonių, dėstytojų ir supranti, kad visi mes čia mokomės“, - sava patirtimi dalijosi aktorius.