respublika.lt

Meilės Lukšienės premijos laureatas Artūras Adamas Markevič: Kiekvienas mokinys yra mano mokytojas

(0)
Publikuota: 2020 spalio 04 15:26:49, Irena BABKAUSKIENĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
Meilės Lukšienės premijos laureatas Artūras Adamas Markevič. Eltos nuotr.

Mokytojas Artūras Adamas MARKEVIČ, Vilniaus universitete su pagyrimu baigęs Visuomenės sveikatos bakalauro studijas, Varšuvos universiteto magistrantūroje studijuojantis bioetiką, o Vytauto Didžiojo universitete Kaune - įtraukųjį ugdymą, galėjo pasukti mokslo ar kitu keliu, tačiau pasirinko mokyklą. Ir ypatingus, proto raidos sutrikimų turinčius, vaikus, kuriems 26 metų vaikinas atiduoda visą širdį. Todėl Tarptautinei mokytojo dienai skirtame renginyje spalio 5-ąją Vilniaus Šilo mokyklos specialiosios klasės ir etikos mokytojui Artūrui A.Markevič bus įteikta Meilės Lukšienės premija.

 


- Tapote M.Lukšienės premijos laureatu. Ką jums tai reiškia?

- Šį apdovanojimą priimu kaip didelio pasitikėjimo ženklą. Ne tik tuo, ką darau aš, man tai yra ir pasitikėjimo visais jaunais mokytojais ženklas. Nes Meilė Lukšienė, kūrusi Lietuvos švietimo koncepciją, Lietuvos mokyklos idėją, kreipė ypatingą dėmesį j jaunus žmones, naujas idėjas. Ir tikėjo, kad tos idėjos - vertingos, tik kartais gal nėra dar pakankamai patirties ar paramos iš išorės joms įgyvendinti.

- Kas paskatino prisijungti prie programos „Renkuosi mokyti" ir ateiti į mokyklą, juk sukote visai kitu keliu?

- Baigęs studijas Vilniuje, išvykau į Varšuvą studijuoti. Kartą visai atsitiktinai elektroniniu paštu gavau kvietimą - programos „Renkuosi mokyti" rengėjai kvietė jaunus lyderius išbandyti save mokykloje. Buvo kaip tik toks laikas, kai mąsčiau, ar stoti į doktorantūrą po magistrantūros, tai yra likti universiteto aplinkoje, ar kažką praktiško nuveikti. Mintis apie mokytojavimą man visada buvo artima, dažnai apie tai pagalvodavau. Tad, gavęs kvietimą, pamaniau, jog programa „Renkuosi mokyti" yra gera proga pabandyti: projekto rengėjai daro atranką, tad jei pamatys, kad netinku, žinosiu, jog nesu tinkamas mokyklai.

Be to, mane sužavėjo „Renkuosi mokyti" vizija apie vaikų ugdymą ir mokymą. Kad kiekvienas vaikas, nesvarbu kokia jo socialinė, ekonominė padėtis, gali pasiekti mokymosi sėkmę, atskleisti savo potencialą. Tereikia jį „pamatyti", jam padėti. Ta žinutė mane tiesiog papirko. Jaučiau, kad tai yra mokytojo darbo esmė. Ir didžiausias grožis.

Mano mama yra pradinių klasių mokytoja, ir man patikdavo kitiems kažką paaiškinti, kartu su jais dalyvauti atradimo procese. Tik po mokyklos neišdrįsau iškart rinktis pedagoginių studijų. Be to, kadangi labai gerai mokiausi, iš išorės jaučiau daug lūkesčių - tu tikrai kažką svarbaus veiksi, ne tau pedagoginis darbas. Tačiau bėgant laikui, pamačiau, kad būti tuo, kuris moko, būti su žmogumi, kuris mokosi, yra nepaprastai malonu ir garbinga. Tas mane ir sužavėjo.

- Ko jums labiausiai trūko mokykloje, kai dar pats buvote mokinys?

- Kalbant apskritai apie tai, ko trūko to meto mokykloms, manau, visų pirma trūko orientavimosi į kiekvieną vaiką, parodymo kiekvienam, kad esi svarbus toks, koks esi, ir tas potencialas, kuris yra tavyje, vertingas. Bet ir tada, ir dabar daug mokyklų „pameta" vaiką, orientuojasi tik į rezultatą, kuris dažniausiai yra akademinis: kokie pažymiai, kaip išlaikyti egzaminai. Ir niekas nesusimąsto, kaip vaikas moka bendradarbiauti komandoje, planuoti kažkokį projektą, savo mokymosi eigą, kaip jis tvarkosi su gyvenimiškomis situacijomis. Tai reikalinga kiekvienam žmogui, nesvarbu, jis vėliau dirbs universitete, kirpykloje ar parduotuvėje.

- Iš gero mokytojo tikimasi nestandartinių pamokų, bet kai vyksta mokomojo dalyko ir pedagogo vertinimas, akredituojantys asmenys linkę įsprausti pamoką į rėmus ir padaryti ją tradicine. Taip atsiranda priešprieša tarp to, ko tikimasi, ir to, kas daroma. Ar tą jaučiate?

- Jaučiu. Prisijungęs prie programos „Renkuosi mokyti" vykdymo komandos, turiu progą lankytis skirtingose mokyklose ir susitikti su mokytojais. Dažnai girdžiu sakant: „Tai, ką jūs kalbate per „Renkuosi mokyti" mokymus, jog reikia pastebėti kiekvieną vaiką, jį sudominti, sukurti su juo asmeninį ryšį, visa tai svarbu, bet vaikams reikės laikyti egzaminą, parodyti rezultatą. Arba atvažiuos tikrintojai stebėti, kaip vedamos pamokos - tikrai neįvertins tokių nestandartinių pamokų."

Tad tokia priešprieša išties egzistuoja ir, mano manymu, visa tai kyla iš nepasitikėjimo mokytoju. Kuris iš esmės yra varomoji sistemos jėga. Galvojama, na ir kas, kad mokytojas su vaikais išeis į lauką per pasaulio pažinimo pamoką, vaikai jokių žinių nesusistemins. Bet juk gali būti, kad mokiniai kažką pamatys ir po to patys norės enciklopediją ar kokią kitą knygą atsiversti ir paskaityti. Žinoma, tuos netradicinius mokymo metodus, jų efektą žymiai sudėtingiau pamatuoti, negu, pavyzdžiui, ištaisyti kontrolinį. Ir tokio „pamatavimo" nebuvimas trikdo sistemą, kuri orientuota į statistiką, į išvadų pateikimą ir pan. Man atrodo, tas nepasitikėjimas ir noras matyti, materializuoti rezultatą (jūs parodykite pažymius, procentus), nėra gerai. Bet niekas neužduoda klausimo, ar tikrai mokykla yra tik pažymiai, reitingai, tobuli pasiekimai.

- Esate etikos mokytojas. Ar dėstyti etiką šiais laikais, kai daug kur mūsų visuomenėje išsitrynusios gėrio-blogio, tiesos - netiesos ribos, nėra sunku? Kokia etikos mokytojo vieta?

- Man sudėtinga būtų kalbėti iš Šilo mokyklos mokytojo pozicijos, nes mano mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, etika, su kuria aš pas juos ateinu, nėra kalbėjimas apie etines dilemas, moralinius klausimus ir pan. Daugumai mano mokinių tokie dalykai yra nesuprantami.

Tačiau dirbdamas dorinio ugdymo mokytoju kitoje mokykloje susidurdavau su tokiu požiūriu, kad etika yra nesvarbus dalykas. Va, matematika - svarbu, nes bus kontrolinis, o etika... apie ką čia kalbėti? Tad sudominti ir parodyti, jog etika yra mūsų kasdienių sprendimų pagrindas, perduoti tokią žinutę vaikams yra didelis iššūkis. Nes visas pasaulis jiems kalba, kad jie turi būti efektyvūs, turi pasiekti gerų rezultatų ir pan. Atėję į etikos pamoką, jie supranta, jog čia jokių rezultatų nebus. Jie nėra orientuoti į tai, jog svarbu pažiūrėti į savo vidų, pamąstyti, kodėl aš apskritai noriu mokytis, ką noriu nuveikti gyvenime ir nuo ko priklauso tas noras.

Vaikus reikia mokyti ir bendrauti, svarbu kalbėti, kodėl reikia gerbti kitą žmogų, kaip išreikšti tą pagarbą, arba kaip kurti santykį su kitu žmogumi. Tai yra etikos pamokos turinio dalykai, kurie apima ne tik 45 minutes, bet visą mūsų gyvenimą - svarbu turėti vertybinį pagrindą. Todėl kartais mokiniams sakau, kad etikos ar tikybos egzamino rezultatas bus jūsų gyvenimas.

- Darbas Šilo mokykloje reikalauja didelės kantrybės, pasišventimo, turbūt ne kiekvienas galėtų jį dirbti, ar ne?

- Mokytojas, kuris nori dirbti su ypatingais vaikais, turinčiais įvairių sunkumų, visų pirma turi būti labai lankstus, mokėti išsisukti iš sudėtingų situacijų, nes dažnai mokinių elgesio neįmanoma nuspėti. Atėjęs į pamoką, nežinai, kaip ji prasidės, kaip vaikai sureaguos į tavo atėjimą, į tavo užduotį, nežinai, jog galbūt šiandien vienam mokiniui kažkas atsitiks ir jis negalės suvaldyti savo jausmų, emocijų. Dėl to turi nenusivilti, nepanikuoti, neprarasti pusiausvyros, kad viskas pakrypo kitaip, nei planavai.

Ir dar - svarbu mokėti džiaugtis mažais dalykais. Po visų „Renkuosi mokyti" mokymų į mokyklą atėjau su didelėmis idėjomis ir ambicijomis, bet, pamačiau realybę, supratau, kad turiu mokytis pastebėti mažus stebuklus. Nes jeigu orientuosies tik į didelius įvykius, tokių šioje mokykloje gali ir nesulaukti.

- Vaikai jus moko būti mokytoju?

- Iki šiol tikiu, jog kiekvienas mano mokinys yra mano mokytojas. Nes kiekvienas yra kitoks. Kai atėjau į šią mokyklą, pamačiau, ko net negalėjau įsivaizduoti, pavyzdžiui, kaip svarbu yra autistui vaikui struktūra, arba kad jis gali kartais nemokėti išreikšti savo jausmų ir tada būti agresyvus, piktas, o tu negali suprasti, kodėl. Bet po to, kai bandai bendrauti su tuo vaiku jo priimtinais būdais, supranti, kad galbūt jis yra alkanas, arba nerimauja, ar mama šiandien ateis jo pasiimti. Tas mokymosi procesas man vyksta iki šiol.

- Vis diskutuojame apie mokytojo prestižą? Kada galėsime drąsiai sakyti, kad ši profesija - prestižinė? Ką manote?

- Tikiu, kad mokytojo darbas yra nepaprastai prasmingas, svarbus, todėl jo prestižas man yra savaime suprantamas. Kaip gydytojas gelbsti gyvybę, taip mokytojas formuoja visuomenės, asmenybės dabartį ir ateitį. Neretai pamąstau, kodėl kai kurie pedagogo prestižo nemato, kodėl kyla visuomenėje diskusijos dėl to. Atvirai pasakius, sudėtinga pasakyti nuomonę apie mokytojo prestižą, nes nenoriu pradėti kalbos nuo pinigų...

- Nieko baisaus kalbėti apie pinigus, juk ir mokytojui reikia gyventi...

- Mokytojo darbas išties yra nepakankamai apmokamas, bet finansai tikrai nėra pagrindinė priežastis, kalbant apie sumenkusį mokytojo prestižą visuomenėje.

Bėda ta, jog visuomenėje vyrauja įsivaizdavimas, kad mokyti gali kiekvienas. Kai kas nors įvyksta svarbaus, visi turi savo nuomonę, visi žino, kas teisinga, kaip turi būti, ir „moko" viešoje erdvėje, socialinių tinklų komentaruose. Kai mąstoma, jog mokyti - nieko sudėtingo, sunku suprasti tikrąją mokytojo misiją, mokyklos funkciją, ir tai, kad mokytojas ne šiaip sau prižiūri vaikus, bet juos ugdo.

Kitas dalykas, ugdymo rezultato neapčiuopiamumas. Kai verslininkas dirba, jis sukuria produktą, kurį visi mato, ir moka už jį didelius pinigus. Kai dirba mokytojas, neaišku, kur jo produktas, nes jeigu vaikas kažką išmoksta, tai jis esą savaime yra gabus, koks čia darbas.

Švietimo sistemoje sudėti netinkami akcentai, todėl ir atsiranda toks nepagarbumas, mokytojo darbo neįvertinimas. Be to, švietimas mūsų visuomenėje yra suvokiamas kaip tam tikra tarnaitė įvairioms institucijoms, kai yra užsakymai: mums reikės tokių ir tokių specialistų, kuriuos reikia paruošti. Jeigu būtų perkeltas akcentas, kad visgi mokykla ir švietimo sistema sako, kokias asmenybes mes formuosime, kokie mokiniai baigs mokyklas, tada prestižas būtų labiau matomas, nes taip išties ir turėtų būti. Mokykla privalėtų turėti savo prioritetą, visa švietimo sistema privalėtų turėti kryptį, kokį žmogų, pilietį norima formuoti. M.Lukšienė apie tai kalbėjo, ji sakė, kad mes turime formuoti laisvą ir demokratišką žmogų. Turintį vertybinį - tiek tautinį, tiek pilietinį ir moralinį - pagrindą po kojomis.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s