1 nuotr.Šiemet daugybė lietuvių džiaugėsi ne viena gražia naktimi, kai pakėlus akis į dangų buvo galima matyti įvairių spalvų žybsnius. Fiksuotų Šiaurės pašvaisčių nuotraukos tiesiog sprogdino internetą, o nespėję užfiksuoti, teiravosi, kada vėl bus tokia galimybė. Lietuvoje matomos Šiaurės pašvaistės paskatino diskusijas, kodėl jos tapo tokios dažnos mūsų danguje, ir ar tai nėra blogas signalas Žemės gyventojams.
Apie tai „Vakaro žinios" kalbėjosi su Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto astrofiziku dr. Vidu Dobrovolsku.
- Ar per Saulės audras Lietuvoje matomas švytintis dangus - tikrai Šiaurės pašvaistė?
- Taip, šiais metais turėjome keletą naktų, kai buvo matoma ryški Šiaurės pašvaistė. O silpnesnis švytėjimas, kurį buvo galima užfiksuoti fotoaparatais, bet buvo per blyškus pamatyti plika akimi, buvo stebimas apie dešimt naktų vien nuo šių metų pradžios.
Šiaurės pašvaistė iš tiesų yra deguonies ir azoto švytėjimas, atsirandantis 200-500 km aukštyje virš Žemės paviršiaus. Deguonies ir azoto atomus sužadina iš Saulės atlekiančios didelės energijos dalelės (protonai ir elektronai), kurias įgreitina retkarčiais Saulėje įvykstantys žybsniai.
Šiaurės pašvaistė ryškiausiai matoma ties poliariniu ratu. Tai yra maždaug tarp 60 ir 70 laipsnių geografinėje platumoje tiek šiaurėje, tiek pietuose. Ties šiais regionais iš Saulės atlekiančios dalelės gali lengviausiai prasiskverbti arčiau Žemės paviršiaus ir sukelti Šiaurės pašvaistes. Arba Pietų pašvaistes - Pietų pusrutulyje. Tiesą sakant, poliarinėse srityse, pavyzdžiui, Norvegijoje ar Antarktidoje, pašvaistės matomos kone kiekvieną naktį.
- Ar anksčiau Lietuvoje buvo matomi tokie vaizdai danguje?
- Pašvaistės Lietuvoje buvo matomos ne kartą, tik ypač ryškios - kaip buvo šių metų gegužės 10 d. - pasitaiko gana retai. Itin ryški pašvaistė ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, buvo matoma 2003 m. spalio 29-ąją ir 30-ąją naktimis, ir buvo pavadinta Helovino audra. Pašvaisčių dažnumas priklauso nuo Saulės aktyvumo, kuris savo ruožtu banguoja 11 metų periodu. Paskutinis aktyvumo ciklas, kurio pikas buvo pasiektas 2014 m., buvo silpniausias nuo XX a. pradžios, todėl ir pašvaisčių nebuvo daug. Paskutinį kartą panašų į dabartinį aktyvumo lygį Saulė buvo pasiekusi 2001 m. ir tiesiog spėjo užsimiršti pašvaistės, matytos XX ir XXI a. sandūroje.
- Kaip žinoti, kada danguje ieškoti tokių šviesų ir spalvų?
- Geomagnetinių audrų, kartu ir pašvaisčių matomumo, prognozės yra pateikiamos Europos kosmoso agentūros (ESA) ir JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) tinklalapiuose. Taip pat prognozių santraukas galima rasti įvairiose kitose svetainėse, naudojančiose ESA arba NOAA duomenis (pvz., spaceweather.com).
- Nuo ko priklauso, kokia yra pašvaistės spalva? Vienų nuotraukose daugiau mėlynos, kitų - violetinės spalvos.
- Spalva priklauso nuo to, kurie atmosferą sudarantys atomai švyti. Pavyzdžiui, deguonis skleidžia žalią ir raudoną švytėjimą, azotas - mėlyną ir violetinį. Žinoma, galimi ir kitokie atspalviai, kai šios spalvos susimaišo. Pavyzdžiui, ten, kur danguje persidengia žaliai ir raudonai švytintys plotai, pamatysime geltoną arba oranžinį atspalvius.
- Internautai diskutuoja, jog šis reiškinys - nieko gero. Esą mažėja Žemės apsaugos sluoksnis, todėl imame matyti švytintį dangų. Ar tai tiesa?
- Ne, iš tiesų tai niekaip nesusiję su Žemės magnetinio lauko, kuris ir saugo nuo Saulės ir iš Visatos tolių atlekiančių didelės energijos dalelių, pokyčiais. Šiaurės pašvaistė tėra įspūdingas reginys.
- Taip pat yra sakančių, kad Saulės spjūviai tampa vis labiau pavojingi Žemei. Ar tame yra tiesos?
- Taipogi ne. Žemei, ir viskam kas gyva ant Žemės, tai nekelia jokio pavojaus. Saulės aktyvumas kinta periodiškai ir tai tęsiasi tiek, kiek pati Saulė egzistuoja. Jei koks nors poveikis ir būtų, visa gyvybė Žemėje yra seniai prie to prisitaikiusi.
- Kiek laiko truks šis laikotarpis, kol matysime šiuos reiškinius? Ar ateityje jie bus dažnesni?
- Saulės stebėjimų duomenys rodo, kad šiuo metu Saulė jau pasiekė eilinį savo aktyvumo maksimumą ir nuo kitų metų vidurio ar pabaigos prasidės aktyvumo mažėjimas. Taigi, ateinančiais metais vis dar bus labai daug šansų pamatyti Šiaurės pašvaistes Lietuvos padangėje. Artimiausias Saulės aktyvumo minimumas prognozuojamas 2035-2036 metais, kai pašvaistės taps retenybe. Žinoma, paskui Saulės aktyvumas vėl ims didėti ir viskas kartosis.
- Kokios yra buvusios ryškiausios istorinės Šiaurės pašvaistės?
- Nagrinėjant ilgesnius laikotarpius, Žemė patyrė daug stipresnes magnetines audras, nei susiduriame pastaruoju metu. Pati stipriausia geomagnetinė audra ir ryškiausios pašvaistės buvo užregistruotos 1859 metų rugsėjo 1-2 dienomis po itin stipraus Saulės žybsnio. Tuo metu pašvaistės buvo matomos net Kuboje ir Naujojoje Kaledonijoje. O JAV teritorijoje naktį buvo taip šviesu, kad buvo galima skaityti be papildomo apšvietimo. Kintantis Žemės magnetinis laukas telegrafo linijose - o tuo metu tai buvo dar gana nauja technologija - sukėlė tokias stiprias elektros sroves, kad net kibirkščiavo telegrafų kontaktai.
Taip pat galima paminėti 1989 m. kovo 13 d. įvykusią stiprią geomagnetinę audrą. Tuo metu Kanados Kvebeko regionas pusę paros liko be elektros tiekimo, nes elektros linijose atsirado stiprios papildomos srovės, sukeltos sutrikdyto Žemės magnetinio lauko, kad perdegė saugikliai ir net išsilydė kai kurių transformatorių apvijos.
Taigi, nors gyvybei ir planetai Saulėje įvykstantys žybsniai nekelia jokios grėsmės, tačiau jie gali paveikti įvairias technologijas, tokias kaip palydovinį ryšį, elektros tiekimą, be kurių mūsų civilizacija jau neįsivaizduojama. Todėl šiuo metu Saulė yra stebima nenutrūkstamai įvairių kosminių observatorijų, kad galėtume iš anksto pastebėti galimą stiprų Saulės žybsnį ir pasiruoštume.
Šiaurės pašvaistės yra tik geriausiai matoma vadinamųjų kosminių orų išraiška. Kiekvieną kartą ją stebėdami galime suprasti, kad mūsų planeta nėra izoliuota kosminėje erdvėje ir net už daugybės milijonų kilometrų esančioje Saulėje įvykstančių audrų aidas gali būti juntamas ir mūsų planetoje.
