Kuo politikai yra panašūs į žiurkes

Žmonės, siekiantys įgyti valdžią arba ją išlaikyti, yra daug kuo panašūs į žiurkes. Ministrai, prezidentai ir opozicionieriai elgiasi lygiai taip pat kaip žiurkės - kad išgyventų.

Žiurkės - lyderės pagal gebėjimą prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Juodosios žiurkės Rattus rattus yra viena pavojingiausių invazinių rūšių: keliaudamos laivais, jos paplito beveik visoje planetoje ir išnaikino šimtus kitų gyvūnų ir paukščių rūšių.

Šiandien žiurkės gyvena visur, įskaitant Arkties ir Antarkties salas, taigi galima teigti, kad jos užgrobė visus žemynus.

Partinė drausmė

Politika ir išdavystė - sinonimai. Bent jau taip manoma. Kiekvienas politikas kaunasi vien dėl savo interesų, todėl nereikia stebėtis, kad pasitaikius progai tai vienas, tai kitas, žiūrėk, ir išduoda buvusius bičiulius, nors dar vakar drauge karštai kovojo už tuos pačius idealus.

Priešingai nei manoma, žiurkės - tokios pačios individualistės ir visai nėra linkusios ilgai bendradarbiauti. Net būryje kiekviena žiurkė maisto ieško savarankiškai, jokių bendrų operacijų graužikai nevykdo.

Bet vis dėlto žiurkės buriasi į palyginti nedideles partijas po kelias dešimtis narių - demus. Meilės gentainėms dėl narystės deme (partijoje) nepadaugėja, bet gyventi tampa lengviau, nes gyvūnai aiškiai skiria savus ir svetimus. Vienos partijos narės gyvena tam tikroje teritorijoje, į kurią svetimosios neįleidžiamos.

Dėl daugpartinės struktūros žiurkių bendruomenėje palaikoma santykinė tvarka. Kiekvienas demas gerai žino savo teises ir už jas kovoja.

Sutikusios kitą individą, žiurkės iškart atskiria, kokia yra jo partinė priklausomybė, supranta, ko iš jo galima laukti, ir nesivelia į beprasmiškus konfliktus. O su nepartinėmis vienišėmis nesiskaito visų be išimties demų atstovės, ir šios neišgyvena.

Lyderystės našta

Kiekvienai partijai vadovauja vienintelis lyderis - pagrindinis demo patinas. Ir tai yra ne teisingas „tautos tėvas", o negailestingas despotas.

Žiurkių hierarchijos viršūnę paprastai pasiekia visai ne protingiausia ar labiausiai to verta: atlikdami daugybę eksperimentų mokslininkai pastebėjo, kad būriui beveik niekada nevadovauja protingiausia žiurkė. Lydere tampa ta, kuri sugeba nustumti visas konkurentes.

O vien fizinės jėgos čia nepakanka. Ne mažiau svarbios tokios savybės kaip atkaklumas ir patino nervų sistemos stabilumas, juk per visą politinę karjerą jam tenka atlaikyti neslūgstančią emocinę įtampą.

Vos atsipalaiduosi - ir trokštamą vietą tuojau pat užims kas nors iš varžovų.

Kaip ir tarp žmonių, pagrindiniai pretendentai į lyderio vietą - vedlio pavaduotojai arba subdominantai. Kai pagrindinis patinas yra šalia, jie pavyzdingai rodo jam pagarbą, užleidžia kelią ir niekada nesivaidija.

Bet vos lyderis pasišalina, pavaduotojai nedelsdami pradeda elgtis kaip šeimininkai, visaip skriausdami likusiuosius. Būtent tiesioginiai įpėdiniai dažniausiai tampa naujais lyderiais: pajutę, kad dominantas nusilpo, jie nustoja jo klausyti, puldinėja ir net gali nužudyti.

Bet artimiausiai bendražygiai - ne vienintelė grėsmė. Vos ne daugiau už lyderius nerimą kelia patinai, užimantys apatinę žiurkių hierarchijos pakopą.

Visų engiami, purvini, nusišėrusiu kailiu jie laikosi atokiau ir stengiasi nepakliūti kitiems patinams į akis. Tačiau be paliegusių ir sergančių žiurkių neliečiamųjų kastoje dažnai atsiduria labai stiprūs ir sveiki patinai, kurie potencialiai gali sudaryti rimtą konkurenciją būrio lyderiui.

Todėl dominantas stengiasi užbėgti įvykiams už akių ir, sutikęs vieną iš tokių graužikų, nedelsdamas jį puola.

Gyvi paminklai

Metams bėgant bet kuri, net pažangiausia partija stabarėja ir tampa nelanksti. Ir tai nerodo, kad partinės vertybės yra nieko vertos: laipsniškas lankstumo išnykimas - natūralus procesas.

Žiurkių lyderiai savo gyvenime nenori nieko keisti, juk jie ir taip viską turi. Todėl kuo ilgiau vadovauja dominuojantis patinas, tuo labiau jis vengia naujovių savo teritorijoje arba pasikeitimų aplinkoje. Kitoms žiurkėms nauji daiktai taip pat dažnai sukelia įtarumą, bent jau iš pradžių.

O štai patinai subdominantai, priešingai, labai domisi viskuo, kas nauja. Bet kokie papildomi įgūdžiai arba žinios, įgytos susidūrus su neįprastu objektu, jiems gali suteikti pranašumo. Ir, kas žino, galbūt būtent dėl jo „pavaduotojai" kada nors nuvers vadą.

Holivudo šypsena

Tikri politikai geba visada šypsotis. Įprotis bet kokiomis aplinkybėmis rodyti gražius dantis- visai ne žmogaus išradimas.

Žiurkių vadai sunkiais laikais taip pat šypsosi ir net juokiasi. Žmonėms žiurkių juoko išgirsti nepavyks, nes tai yra apie 50 kHz dažnio ultragarsas, o žmogaus ausis skiria garsus diapazone nuo 16 Hz iki 20 kHz.

Beje, žiurkės tarpusavyje „kalbasi" taip pat ultragarsu: tokie signalai toli neplinta, taigi priešai pokalbio nenugirs. Žiurkių juokas - tai sutaikymo, raminimo priemonė ir draugiškumo ženklas.

Taip pat tai yra psichinės sveikatos rodiklis, visai kaip žmonių. Žiurkių būrio vedlys, kuris juokiasi, tarsi praneša gentainėms (tarp jų ir potencialiems konkurentams), kad jis yra puikios sveikatos būklės ir neketina „išeiti į pensiją".

Užslėptas kilnumas

Istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kaip bendrapartiečiai išduoda vieni kitus dėl trumpalaikės naudos. Bet kai kada tie žmonės daug ką paaukoja, kad padėtų draugams. Tokį tariamą prieštaringumą galima paaiškinti biologiškai.

Nors partijos viduje viešpatauja aštri konkurencija, kritinėje padėtyje žiurkės yra pasirengusios ateiti į pagalbą demo narėms.

Stenfordo universiteto mokslininkai vieną graužiką uždarydavo mažyčiame konteineryje, kurio nebuvo galima atidaryti iš vidaus, ir „kalinį" įdėdavo į kitos žiurkės narvą.

Laisvi gyvūnai aiškiai nerimaudavo dėl gentainės, uostydavo konteinerį ir galų gale jį atidarydavo, bet tik tada, kai „kalinė" būdavo iš to pačio būrio. Svetimoms žiurkėms graužikai nepadėdavo.

Tačiau, kaip ir žmonių gyvenime, nesutaikomi prieštaravimai išnykdavo, jeigu įvairių partijų narės būdavo spėjusios tarpusavyje susipažinti. Svetimos žiurkės, prieš eksperimentą buvusios narvo kaimynės, viena kitai pagelbėdavo lygiai taip pat, kaip tos pačios partijos narės.

Kitą eksperimentą atlikę Berno universiteto biologai pademonstravo, kad žiurkės apskritai yra linkusios laikytis teisingumo principo ir už gera atsilyginti geru.

Jeigu pirmojoje eksperimento dalyje gyvūnėlis su kitu dalijosi skaniu bananu, o ne nusibodusia morka, antroji žiurkė, gavusi bananą, dosnų porininką taip pat stengdavosi juo pavaišinti.

Toks altruizmas yra naudingas ilgalaikės perspektyvos požiūriu, nes užtikrina ne vieno individo, o konkrečios žiurkių grupės išgyvenimą.

Žiurkės

Klasė: Žinduoliai (Mammalia)

Būrys: Graužikai (Rodentia)

Šeima: Peliniai (Muridae)

Gentis: Žiurkės (Rattus)