Kodėl žmonės tiki sąmokslo teorijomis?

Remiantis Šonos Bouz (Shona Bowes) iš Emorio universiteto atlikto tyrimo duomenimis, priešingai vyraujančiai nuomonei, ne visi, sąmokslo teorijomis linkę tikėti, žmonės yra naivūs arba turi psichinių sutrikimų. Daugelis susidomi konspirologija siekdami patenkinti savo poreikius bei apmąstyti kančias ir netektis, su kuriomis teko susidurti.

Pasak Š.Bouz, ankstesni tyrimai to, kas skatina veikti sąmokslų teoretikus, charakterį ir motyvaciją tyrė atskirai. Šį kartą buvo nuspręsta minėtus veiksnius analizuoti kartu, taip siekiant gauti vieningesnį paaiškinimą to, kodėl žmonės tiki konspirologija.

Atliekant tyrimą buvo analizuojami 170 mokslinių darbų, susijusių su beveik 160 tūkst. žmonių iš JAV, Didžiosios Britanijos bei Lenkijos, duomenys. Specialistų komanda pagrindinį dėmesį kreipė į duomenis, įvertinančius motyvus arba asmenines savybes, susijusias su konspirologams būdingu mąstymu.

Mokslininkai pastebėjo, kad visumoje žmonės sąmokslo teorijomis buvo linkę tikėti dėl poreikio suprasti ir jaustis saugiai savo aplinkoje, bei dėl poreikio visuomenę, su kuria žmogus save tapatino, iškelti aukščiau už likusias.

Nepaisant to, kad daugelis konspirologinių idėjų, atrodytų, pateikia atsakymus arba menamą slepiamą tiesą apie sudėtingus įvykius, jų pabaigos suvokimo arba kontrolės jausmo poreikis nebuvo stipriausi motyvai pritariant sąmokslo teorijoms. Tyrimo autoriai rado kai kuriuos įrodymus to, jog dažniau žmonės tiki konkrečiomis sąmokslo teorijomis tuomet, kai juos motyvuoja socialiniai santykiai.

Paaiškėjo, kad iš visuomenės kylantį pavojų matantis žmogus, labiau bus linkęs tikėti įvykiais paremta sąmokslo teorija. Tarkim, tuo, kad rugsėjo 11-osios išpuolį suplanavo JAV vyriausybė. Tikėjimas abstrakčiomis idėjomis apie tai, jog visos vyriausybės, siekdamos išsaugoti valdžią, planuoja pakenkti savo šalių piliečiams, yra mažiau populiarios.

„Šie rezultatai geriausiai atspindi teorinį pagrindą, remiantis kuriuo prie sąmokslo teorijų turinio galima pritraukti socialinės tapatybės motyvus. Tuo pat metu žmonės, motyvuojami noru jaustis unikaliais, dažniau tiki bendro pobūdžio konspirologinėmis idėjomis, susijusiomis su pasaulio sandara", - nurodė Š.Bouz.

Mokslininkai taip pat nustatė, kad tam tikrų asmeninių bruožų, tokių, kaip antagonizmas likusiųjų atžvilgiu arba aukštas paranojos lygis, turintys žmonės sąmokslo teorijomis buvo linkę tikėti labiau. Tarp tokių ištikimų konspirologijos šalininkų taip pat dažniau sutinkami nepasitikintys savimi, emocionaliai nestabilūs, impulsyvūs, įtarūs, užsidarę savyje, linkę į manipuliacijas, egocentriški ir ekscentriški asmenys.

„Didžiojo penketo" (ekstraversija, geranoriškumas, atvirumas, sąžiningumas ir neurotizmas) bruožų turinčių asmenų ryšys su konspirologiniu mąstymu buvo silpnesnis, nors mokslininkų nuomone, tai nereiškia, kad bendri asmenybės bruožai neturi įtakos polinkiui tikėti sąmokslo teorijomis.

Pasak Š.Bouz, ateityje atliekant analogiškus tyrimus, būtina įvertinti tai, kad toks mąstymo tipas yra ganėtinai sudėtingas ir, kad yra svarbių bei įvairių sąmokslo mąstymo, motyvacijos ir asmenybės santykio kintamųjų, kuriuos, norint suprasti bendrą, už tokių idėjų slypinčią psichologiją, būtina ištirti.