1 nuotr.Senovės astronomai
Žinomiausi vardai: Eudoksas, Aristotelis
apie 30 000 - 500 m.pr.m.e.
Astronomija - vienas ankstyviausių mokslų. Priešistoriniais laikais, kai stebėti dangaus netrukdė šviesos tarša, žmonės pastebėjo, kad ryškios žvaigždės sudaro „ornamentus". Tie raštai virto prie laužo pasakojamų istorijų herojais. Žmonės ne šiaip stebėjo, kaip žvaigždynai juda - valandomis, naktimis, mėnesiais. Jie šiuos padėties pasikeitimus lygino su saulėtekio ir saulėlydžio ciklais ir Mėnulio fazėmis. Pagal tokius stebėjimus buvo sudaromi kalendoriai, kuruose žmonės žymėdavo sezonų kaitą - tai buvo nepaprastai svarbu, norint nuimti gerą derlių ir apsirūpinti maisto produktais visiems metams.
Senovės astronomai darė lygiai tą patį, ką ir dabartiniai: pagal tai, ką matė, kūrė Visatos sandaros modelius. Iki IV a.pr.m.e. vyravo nuomonė, kad Žemė yra centre, o Mėnulis, Saulė ir planetos juda aplink ją idealiai apvalia trajektorija. Taip ne vieną tūkstantmetį buvo įsivaizduojama mūsų vieta Visatoje.
Graikų filosofai
Platonas, Aristotelis, Talis Miletietis
apie 600 - 300 m.pr.m.e.
Į pirmojo mokslininko titulą pretenduoja keletas kandidatų, tarp jų Imhotepas (XXVII a.pr.m.e.), suprojektavęs pirmą Egipto piramidę, ir indų medikas Sušruta (apie 600 m.pr.m.e.). Tačiau pirmenybė paprastai atitenka Taliui Miletiečiui (624 - 548 m.pr.m.e.) - gamtos filosofijos pradininkui. Jis ir jo sekėjai siekė atskleisti pasaulio paslaptis, nesiremdami mitologija ar religija. V a.pr.m.e. gamtos filosofijos centru Sokrato dėka tapo Atėnai; jis buvo Platono mokytojas, o šis - Aristotelio. Jie yra laikomi įtakingiausiais mąstytojais Vakarų filosofijos istorijoje.
Medicinos gimimas
Hipokratas, Galenas, Avicena
600 - 500 m.pr.m.e..
Vakarų medicinos, tampriai susijusios su mokslo žiniomis, tėvu yra priimta laikyti Hipokratą - graiką gydytoją, kuriam iki šiol prisiekia pradedantieji gydytojo karjerą.
Hipokrato medicina rėmėsi keturių stichijų idėja (žemė, oras, vanduo ir ugnis). Buvo manoma, kad šie keturi elementai yra žmogaus organizme keturių pagrindinių „skysčių" (kraujas, tulžis, juodoji tulžis, gleivės) arba humorų (lot. humores) pavidalu, o ligos - tai sutrikusios jų pusiausvyros pasekmė. Hipokratas pirmasis išmoko diagnozuoti remdamasis simptomais, o paskui siūlyti gydymą sutinkamai su prognoze - paskaičiavimu, kokia bus ligos eiga. Hipokratas tikėjo higienos ir geros priežiūros gydomąja galia.
Alchemija
Džabiras ibn Hajanas, Paracelsas, Heningas Brandas, Albertas Didysis
200 m.pr.m.e. - 1750 m.
Kol graikų filosofai buvo užsiėmę savo abstrakčiomis išvadomis, alchemikai ieškojo praktiško būdo gamtai tyrinėti. Alchemikai siekė turtų ir valdžios, todėl tyčia slėpė savo veiklos rezultatus. Vis dėlto jie sukūrė nemažai aparatų ir laboratorinių indų, reikalingų tiksliems chemikų tyrinėjimams.
Naujos žinios apie gamtą tapo alchemikų veržimosi į pagrindinį tikslą - turtus ir amžinąjį gyvenimą - šalutiniu produktu. Jie ieškojo filosofijos akmens - magiškos medžiagos, pigias medžiagas paverčiančios auksu, ir panacėjos - esencijos, kuri gydytų visas ligas ir suteiktų nemirtingumą. Kinų alchemikai, bandydami rasti amžinojo gyvenimo šaltinį, grynai atsitiktinai išrado juodąjį paraką, o filosofijos akmens paieškos suteikė žinių apie medžiagas, elementus ir chemines reakcijas.
Islamo mokslas
Ar Razi, al Haitamas, al Birunis
700- 1300 m.
Islamas didelę reikšmę teikė švietimui, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl VIII a. pasaulio mokslo centras persikėlė į Artimuosius Rytus. Vietoje Aleksandrijos bibliotekos pasaulio mokslo centru tapo Bagdado Išminties rūmai.
Islamo alchemikai dėmesį nukreipė nuo amžinojo gyvenimo paieškų į prekybos klausimų sprnedimą: ką daryti, kad kvepalus būtų galima laikyti ilgiau, kaip pagaminti atsparius dažus ir glazūrą keramikai, ypač mėlynos spalvos. Tam reikėjo tikslių matavimų ir tiksliai fiksuoti rezultatus - tai ir padėjo priartėti prie dabartinės chemijos. Islamo mokslininkų darbus į Vakarų Europą atgabeno grįžę kryžiuočiai, jie padarė didelę įtaką vienuoliams mokslininkams Albertui Didžiajam ir Rodžeriui Beikonui (XIII a.) .
Renesansas
L. da Vinčis (Leonardo da Vinci), Mikelandželas (Michelangelo), Mikalojus Kopernikas (Mikolaj Kopernik)
1400 - 1550 m.
Renesansas (Atgimimas) buvo mokslo, meno ir kultūros klestėjimo laikas: jis XV a. susiformavo Italijos prekybiniuose miestuose ir paplito po visą Europą. Ankstyvojo Renesanso epochoje didžiausią įtaką turėjo eruditai - daugelio sričių specialistai, suinteresuoti patikrinti senų idėjų tvarumą, pažeisti taisykles ir išmėginti ką nors naujo. Prie jų priskiriamas L.da Vinčis. Nors jis įsiminė daugiausia kaip tapytojas, buvo ir žymus išradėjas, kūręs tankų ir skraidymo aparatų eskizus.
Net brandžiojo Renesanso laikotarpiu bažnyčia Žemę vis dar laikė Visatos centru. 1543 m. lenkas astronomas Mikalojus Kopernikas (1473-1543) sukūrė naują sistemą, kuria pasiūlė atsisakyti iki tol buvusios geocentrinės sistemos (pagal ją Žemė buvo nejudantis Visatos centras) ir ją pakeisti heliocentrine, t.y. Saulę „perkelti" į Visatos centrą, ir tai buvo visuotinio mokslo perversmo pradžia.
Mokslo revoliucija
Izaokas Niutonas (Isaac Newton), Galilėjas Galilėjus (Galileo Galilei), Robertas Boilis (Robert Boyle), Johanesas Kepleris (Johannes Kepler)
1650 - 1750 m.
Moksliniai tyrinėjimai tapo tikslesni XVII a., ir tai yra šiuolaikinio mokslo pradžia. Viso pasaulio tyrinėtojai pradėjo savo darbus grįsti pirmtakų atradimais, ir dėl to pastebimai pasikeitė aplinkinio pasaulio suvokimas. Pvz. V.Gilbertas (W.Gilbert) padarė išvadą, kad Žemė - rutulys su magnetinėmis savybėmis, G.Galilėjus ėmėsi matavimų ir skaičiavimų universaliems judėjimo dėsniams nustatyti, J.Kepleris tyrė planetų judėjimo dėsnius ir nustatė, kad Žemė sukasi aplink Saulę, o Mėnulis aplink Žemę, I.Niutonas suformulavo judėjimo ir gravitacijos dėsnius. Biologijoje ir medicinoje V.Harvis (W.Harvey) analogiškai įrodė, kad kraujas cirkuliuoja kūno viduje. R.Boilis atmetė magiją ir misticizmą ir pasisakė už tai, kad išvados apie medžiagas būtų daromos remiantis sistemingais stebėjimais. R.Boilio darbai parengė dirvą atomų teorijos atsiradimui ir termodinamikos dėsnių formulavimui.
Mokslo draugijų plėtra
Blezas Paskalis (Blaize Pascal), Renė Dekartas (Rene Descartes), Robertas Hukas (Robert Hooke), Edmundas Halis (Edmond Halley), Bendžaminas Franklinas (Benjamin Franklin)
apie 1650 m.
Bendravimas - svarbi mokslinio metodo dalis. Tyrinėtojai dalijasi savo atradimais, kad kolegos juos kritiškai įvertintų ir jie galėtų toliau gilintis į temą. Būtent dėl šio tikslo visų sričių mokslininkai bendrauja su kolegomis iš viso pasaulio, jungiasi į mokslo akademijas, institutus ir draugijas. Visų tų organizacijų šaknys siekia dvi mokslo įstaigas, gyvavusias Paryžiuje ir Londone XVII a. viduryje.
Prancūzijoje veikė Paryžiaus akademija - neoficiali mokslininkų draugija, vadovaujama Mareno Merseno (Marin Mersenne). Jo kolektyvas 1666 m. tapo Generaline akademija. Anglijoje R. Hukas, E.Halis ir R.Boilis sukūrė panašią sąjungą (Nematomąją kolegiją) ir 1660 m. įsteigė Karališkąją draugiją, kuri šiuo metu yra seniausia pasaulyje mokslų akademija.
Chemijos gimimas
Džozefas Blekas(Joseph Black), Džozefas Pristlis (Joseph Priestley), Antuanas Lavuazjė (Antoine Lavoisier)
apie 1750 m.
XVIII a. pradžioje buvo pradėta intensyviau tyrinėti naudingąsias iškasenas, daugiausia medicinos mokyklose, kurių studentai ieškojo naujų gydomųjų medžiagų. Amžiaus viduryje studentas medikas Džozefas Blekas, ieškodamas vaistų nuo inkstų akmenligės, atrado anglies dvideginį, Henris Kavendišas (Henry Cavendish) - „degų orą" (vandenilį, susidarantį metalams reaguiojant su rūgštimis), Danielis Rezerfordas (Daniel Rutherford) iš oro išskyrė chemiškai neaktyvią, nedegią jo dalį, kurią pavadino „kenksmingu oru", o šiandien ją žinome kaip azotą. Įvairių rūšių dujų atradimas padėjo suprasti, kad visų medžiagų, natūralių ir dirbtinių, pagrindas yra unikalūs paprastų medžiagų, t.y. cheminių elementų deriniai.
Mokslas ir pramoninė revoliucija
Alesandras Volta (Alessandro Volta), Džeimsas Preskotas Džaulis (James Prescott Joule), Viljamas Tomsonas, lordas Kelvinas (William Thomson)
1750 - 1900 m.
Pramoninė revoliucija buvo mokslo, išaiškinusio tokių reiškinių kaip judėjimas, jėga ir elektra prigimtį, vystymosi rezultatas. Inžinieriai siekė naudos iš kiekvieno mokslo proveržio: „karštos dujos" (garai) šilumą paversdavo judėjimu, o žinios apie metalus sudarė sąlygas masiškai gaminti mašinas verpėjų, audėjų, malūnininkų ir kūlėjų darbui automatizuoti. Atsirado naujų profesijų: kalnakasybos inžinierių, plieno, porceliano gamintojų, geležinkelininkų. Atradus anksčiau nežinomus metalus kaip molibdenas, aliuminis ir chromas, tapo įmanoma gaminti atsparius korozijai, tvirtus ir kartu lengvus lydinius. Dirvą pramonės revoliucijai paruošė garo mašinos išradimas. Vidaus degimo variklis buvo išrastas 1807 m.
Gamtos istorija ir biologija
Karlas Linėjus (Carl Linnaeus), Čarlzas Darvinas (Charles Darwin), Aleksandras fon Humboltas (Alexander von Humboldt)
1789 - 1900 m.
Biologija kaip savarankiška, atskira nuo medicinos mokslo sritis - viena iš paskutiniųjų pagrindinių mokslo šakų, atsiradusių kaip mokslo revoliucijos padarinys. Gamtos filosofijos atstovai domėjosi šia sritimi ir anksčiau, tačiau Karlo Linėjaus augalų ir gyvūnų sistema (dviguba nomenklatūra) suteikė galimybę individus aprašyti tiksliau ir kartu apžvelgti neįtikėtiną gyvybės formų įvairovę.
XIX a. pradžia pasižymėjo audringu aktyvumu: mokslininkai keliaudavo aplink pasaulį, grįžę keldavo klausimus, kodėl gyvybės formos yra tokios skirtingos priklausomai nuo gyvenamosios vietos, nors turi daug bendrų bruožų ir elgsenos ypatumų. Šie klausimai tapo Č.Darvino evoliucinės natūraliosios atrankos teorijos pamatu. O A.Humbolto palikimo dalis - ekologijos mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų grupių santykius su aplinka.
