Du šimtai atradimų metų Antarktidoje

Purpurinės upės nebūtinai susijusios su Apokalipse

Anglų geologas Tomas Grifitas Teiloras (Thomas Griffith Taylor), dalyvavęs 1911-1913 m. ekspedicijoje į Antarktidą, aptiko kraupiai atrodantį krioklį. Išvydęs raudoną kaip kraujas srautą, jis pirmiausia nutarė, kad tokią spalvą vandeniui suteikia raudonieji dumbliai - tokiam mistiškam vaizdui norėjosi kuo greičiau rasti protingą paaiškinimą. Vėliau pasirodė, kad T.Teiloras klydo ir dumbliai čia niekuo dėti. Krioklio vanduo nusidažo intensyvia raudona spalva dėl didelio rūdžių kiekio. Jame yra daug geležies, ir ji rūdija dėl kontakto su vandeniu ir oru. O į vandenį geležis patenka kaip nematomame polediniame ežere gyvenančių mikroorganizmų gyvybinės veiklos produktas. Kadangi saulės šviesos jie ten nemato, jų medžiagų apykaita skiriasi nuo kitų mikroorganizmų medžiagų apykaitos. Bet krioklys vis tiek yra vadinamas Kruvinuoju - tai oficialus pavadinimas.

Kadaise Žemės klimatas buvo visiškai kitoks

XX a. 9-ajame dešimtmetyje Antarktidoje pirmą kartą buvo rasta dinozaurų liekanų, o jau mūsų dienomis - sudegusio didžiulio miško liekanų. Suakmenėjusiems augalų kamienams su gaisro paliktais pėdsakais - apie 250 mln. metų. Matyt, tie patys gaisrai, kurie sunaikino Antarktidos miškus, nužudė ir juose gyvenusius dinozaurus. Yra dvi gaisrų kilimo teorijos - nukritęs asteroidas arba ugnikalnio išsiveržimas. Bet šiaip ar taip, miškų ir dinozaurų liekanos rodo, kad kadaise Antarktidos klimatas buvo gerokai švelnesnis. Kaip tikriausiai ir visoje Žemėje.

Pasaulis vėl gali nukentėti nuo didžiulio išsiveržimo

Po žemyno lediniu šarvu slepiasi 91 vulkanas, o kiek jie yra aktyvūs, mokslininkai daugeliu atvejų pasakyti negali. Tačiau jiems didelį nerimą kelia tai, kad globalus ledo šarvo tirpsmas gali sukelti dešimtis vulkanų išsiveržimų. Jeigu jų būtų tiek daug, gali stoti „vulkaninė žiema“ ir įvykti ne vienas pražūtingas žemės drebėjimas Afrikos pietuose ir Pietų Amerikoje. Vulkaninė žiema neišvengiamai sukeltų masinį nederlių ir badą, taip žmonijos istorijoje jau buvo ne kartą. Pavyzdžiui, XIX a. pradžioje dėl Tamboros ugnikalnio ir VI amžiuje dėl dviejų išsiveržimų Ramiojo vandenyno pakrantėje.

Net Antarktidoje žydi gėlės

Piečiausio žemyno klimatas yra nepaprastai atšiaurus. Kad išgyventų, dauguma augalų „išsidžiovina“, kad jų ląstelėse liktų kuo mažiau vandens. Nieko keista, kad ant Antarktidos uolų auga daugiausia samanos ir kerpės. Bet žemyne yra ir žydinčių augalų - tai antarktinė šluostsmilgė ir Antarktidos perlinė jonažolė. Jie nėra unikalūs, tai yra, auga ne tik Antarktidoje, jų galima aptikti ir pačiuose Pietų Amerikos pietuose bei kai kuriose šaltose Pietų pusrutulio salose.

Pastaruoju metu jų augimo arealas Antarktidoje padidėjo 25 kartus, ir tai mokslininkams kelia didelį nerimą, nes rodo, kiek tapo šilčiau ir kaip intensyviai netrukus tirps ledynų šarvas. Kadangi Antarktidą užkloję ledynai sudaro 90 proc. pasaulio ledo, jam tirpstant kils pasaulio vandenyno lygis ir jis galimai užtvindys kai kurias šalis. Pavyzdžiui, Didžiąją Britaniją.

Marse kadaise būta gyvybės

1996 metais mokslininkai pranešė, kad meteoritas iš Marso, rastas Antarktidoje - įrodymas, jog Marse kadaise, bent trumpą laiką, būta gyvybės - bakterijų. Šių bakterijų pėdsakų rasta meteorite, ir jos yra panašios į kai kurias Žemės bakterijas. Greičiausiai jos gyveno tada, kai Raudonosios planetos paviršiuje dar buvo skysto vandens. Vėliau, 2014 metais, iš Antarktidoje rasto akmenėlio gautus duomenis patvirtino marsaeigis, paimtuose Marso uolienų pavyzdžiuose radęs organinių junginių. O pats meteoritas iš Marso Antarktidoje buvo rastas 1984 m.

Uodams sparnų nereikia

Šiaip tai, aišku, su sparnais uodams gyventi yra lengviau negu be jų, bet Antarktidoje rastos unikalios rūšies belgica antarctica uodai puikiai apsieina be jų. Beje, tas uodas - stambiausias žemyne tikras sausumos gyvis. Visi stambesnieji gyvena pusiau vandenyje.

Tie uodai buvo atrasti 1900 metais. Juos aptiko belgas entomologas - todėl jie taip ir vadinasi. Uodai užauga iki 3 mm ilgio, o jų genomas taip pat yra labai mažas, vienas mažiausių vabzdžių pasaulyje, mažesnis negu drozofilos. Trumpai tariant, Antarktidos uodai - labai paprasti tvariniai. Ir neskraido.

O nacių bazių ten nerasta

A.Hitleris ir jo parankiniai Antarktidoje slėptis tikrai negalėjo. Ne todėl, kad nėra kur - tik neseniai Ukrainos poliarininkai atrado dar vieną milžinišką olą su ežeru, ir tokių didelių olų ten yra nemažai. Bet Antarktida yra nuolat fotografuojama iš oro, ir visose vietose, kuriose galėtų ilgam įsikurti žmonės, vis vaikštinėja mokslininkai su šiuolaikine technika, kuri gali aptikti šiltesnes už kitas vietas, ertmes po ledu arba žeme ir panašiai. Nepastebėta negalėtų likti net apleista bazė.