Atsiskyrėlis iš Altajaus, kurio klausė visi

Būsimasis astronomas ir meteorologas gimė 1911 m. nedideliame Ukrainos miestelyje. Jo mama, užsienio kalbų mokytoja, sūnų išmokė angliškai ir prancūziškai. Berniukas nuo vaikystės mėgo tyrinėti žvaigždėtą dangų ir 4-ojo deš. pradžioje lengvai įstojo į Odesos universitetą studijuoti astronomijos. Paskui persikėlė į Maskvą, bet ten ilgai neužsibuvo: jaunas mokslininkas pasielgė neatsargiai, studentų vakarėlyje perskaitęs savo kūrybos rašinėlį „Kelionė iš Taškento į Maskvą". Matyt, kūrinys buvo pernelyg tikroviškas, tad 1935 metais „rašytojas" gavo trejus metus lagerio. Vėliau A.Djakovas sakė, kad jam dar pasisekė - 1937-aisiais už tokią „kūrybą" jis būtų buvęs sušaudytas.

Nuteistasis atsidūrė Kalnų Šorijoje (rajonas Altajaus, Sajanų ir Alatau kalnų sandūroje), kur kartu su kitais „politiniais" kaliniais tiesė geležinkelį. Kartą jį išsikvietė lagerio viršininkas: „Jūs astronomas? Tai štai, esate skiriamas vyriausiuoju statybos meteorologu. Jūsų žinioje trys stotys. Pateiksite trijų dienų prognozes. Ir pasistenkite neapsirikti."

Štai taip, neturėdamas teisės klysti, astronomas greitai persikvalifikavo į orų prognozuotoją. Didelei statybai, kurią nuolatos kontroliavo Maskva, orų prognozės buvo labai svarbios. Sprendžiant iš to, kad nuteistasis A.Djakovas išgyveno, jis sugebėjo per trumpą laiką tapti geru sinoptiku.

Oficialioji meteorologija iki šiol prognozes sudarinėja atsižvelgdama į atmosferos slėgio svyravimus, o A.Djakovas pradėjo plėtoti teoriją, kurią jau XX a. pradžioje paskelbė rusų mokslininkai A.Čiževskis ir M.Vojeikovas - apie Saulės aktyvumo ir Žemės magnetinio lauko įtaką oro srautams. Sudarinėdamas prognozes A.Djakovas naudojosi ne tiksliais matavimo prietaisais, o paprastu mokykliniu teleskopu. Jis tris kartus per dieną fiksuodavo Saulės dėmių intensyvumą, o paskui sudarinėdavo begalinius grafikus, analizuodavo orų duomenis visame pasaulyje, darė išvadas. Toks metodas buvo pavadintas heliometeorologija.

Kai statyboms pasibaigus Kalnų Šorijos meteorologijos biuras tapo pavaldus Hidrometeorologijos centrui, A.Djakovas, gindamas savo metodą, susikivirčijo su jo vadovybe. Tuo metu jo 10-ies dienų prognozių Vakarų Sibirui tikslumas siekdavo 90-95 proc., mėnesio prognozių - 80-85 proc. Visi vietos kolūkiai pirmenybę teikdavo duomenims, gautiems ne iš didžiųjų meteorologinių centrų, o iš mažytės Temirtau stoties.

1966 m. apie A.Djakovą pradėta kalbėti pasaulyje, nes jis pradėjo prieš 1-2 mėnesius nepaprastai tiksliai prognozuoti stichines nelaimes: audras, taifūnus, uraganus, liūtis, ir ne tik SSRS, bet ir Prancūzijoje, Amerikoje, Indijoje.

1966 m. jis nusiuntė telegramą Fideliui Kastrui, įspėdamas apie netrukus atsiausiantį milžiniškos griaunamosios jėgos uraganą: „Ponai, turiu garbės jus įspėti apie stipraus uragano pasirodymą Karibų jūroje trečiojoje rugsėjo dekadoje. Kalnų Šorijos heliometeorologinės stoties viršininkas Anatolijus Djakovas." Keista, bet Kubos lyderis įsiklausė į niekam nežinomo mokslininko iš Rusijos nuomonę ir nurodė išvesti laivus iš pavojingos zonos. Prognozuotu laiku uraganas Inesa praūžė virš Karibų ir Bahamų salų, kliudydamas Meksiką ir Floridą. Sugebėjusios pasiruošti Kubos patirta žala buvo minimali. Po to atvejo į A.Djakovo prognozes pradėta įsiklausyti. 1972 m. jis numatė didžiulę sausrą Rusijos europonėje dalyje, o paskui - šalnas Prancūzijoje.

Po šių atvejų vyriausybė primygtinai „rekomendavo" Hidrometeorologijos centrui susipažinti su A.Djakovo metodu. Mokslininkas buvo pakviestas į Pamaskvėje esantį Obninską perskaityti paskaitą apie savo metodiką. Dar neseniai kolegos nenorėdavo klausytis talentingo vienišiaus nuomonės, viešai vadindavo jį šarlatanu, todėl dabar A.Djakovas garsiems mokslininkams „trenkė antausį". Jis išties perskaitė paskaitą ir išsamiai paaiškino savo metodą, tik tai padarė... prancūziškai. Profesoriai, kurie dar neseniai šaipėsi iš „aferisto iš Altajaus", buvo priversti svarbių žinių gauti per vertėjus. Ko gera, dėl tokio intelektualinio pranašumo demonstravimo bendras reikalas vis dėlto nukentėjo. SSRS valstybinis hidrometeorologijos komitetas apie A.Djakovo prognozių patikros rezultatus atsiliepė taip: „A.Djakovo prognozes speciali komisija patikrino objektyviai ir sąžiningai... Visų rūšių jo prognozių patikros rezultatas iš esmės pasirodė apverktinas... prognozių tikslumas neperžengia atsitiktinių (apie 50 proc.) sutapimų ribų."

Po unikalaus mokslininko mirties 1985 m. jo meteorologinė laboratorija po truputį sunyko ir buvo nugriauta, o metodika ir mokslo veikalai didžia dalimi prarasti. Todėl šiandien apie genialų prognozuotoją prisimenama dvejopai. Ant vienos svarstyklių lėkštės - oficialios komisijos išvados, ant kitos - vis dar gyvi laivų kapitonų ir kolūkių pirmininkų prisiminimai: jie prašydavo A.Djakovo duomenų apie orus ir juo tikėjo daug labiau negu oficialiomis prognozėmis. Šeimos archyve galima pamatyti šimtus telegramų „Pateikite prognozę!" iš visos Sovietų Sąjungos. Mokslininko sūnūs saugo ir tėvo ordiną, kuriuo jis buvo apdovanotas už pasiekimus didinant grūdų gamybą. Heliometeorologija taip ir netapo pripažintu mokslu ir šiandien autoritetingi mokslininkai ją vertina beveik taip pat kaip bioenergetiką ir ufologiją.