1 nuotr.Medikai pirmą kartą apklausė kelis šimtus žmonių, atsidūrusių ties gyvybės ir mirties riba. Beveik 600 pacientų atsakė vienodai.
Kol gydytojai mėgina „užvesti" sustojusią širdį, gulintis, kaip atrodo, be sąmonės, netoli mirties žmogus tuo metu gauna unikalios patirties - skausmas ir baimė kažkur dingsta, jis jaučia, kad atsiskiria nuo savo kūno ir iš šalies žiūri į jį bei tai, kas vyksta aplinkui. Žmogus patiria stebėtiną ramybę, blaiviai prisimena ir įvertina visus savo veiksmus, ketinimus ir mintis apie aplinkinius. Svarbiausia, tie jausmai visiškai nepanašūs į haliucinacijas, kliedesius, sapną ar panašiai.
Apie tokius pergyvenimus pasakoja maždaug kas penktas pacientas, kuriam sustojus širdžiai buvo taikoma širdies ir plaučių reanimacija, pranešama kardiologų-reanimatologų iš Niujorko universiteto medicinos mokyklos pranešime, pristatytame Čikagoje. Autoriai apklausė 567 vyrus ir moteris, kuriems gulint ligoninėje sustojo širdis, bet bandymai atgaivinti buvo sėkmingi. Tik 10 proc. jų išgyveno iki išrašymo iš ligoninės.
Medikai taip pat išanalizavo smegenų aktyvumo scenarijus, kurie yra būdingi artimos mirties būsenai. Pasirodo, kol žmogus yra reanimuojamas, jo smegenys dirba beveik taip pat, kaip būnant sąmoningam ir nuodugniai kažką apmąstant, prisimenant, vertinant.
„Faktas, kad visi patyrusieji klinikinę mirtį ir prisiminę savo pojūčius juos apibūdina beveik vienodai, taip pat tai, kad jų smegenys dirba analogiškai, patvirtina: artimos mirties patirtis išties egzistuoja, ir mums pirmą kartą pavyko ją „pagauti" atliekant plataus masto tyrimą", sako Semas Parnija (Sam Parnia), gydytojas reanimatologas, Niujorko universiteto medicinos mokyklos medicinos fakulteto docentas.
Žmogaus sąmonė, kaip ir kitos biologinės funkcijos, visiškai nedingsta tiesiog mirties akimirką. Kai smegenys pradeda „išsijunginėti", nebevyksta slopinimo procesas ir žmogus panyra į sąmonės gelmes, ten atrasdamas nuo ankstyvos vaikystės nugulusius prisiminimus ir mintis, aiškina S.Parnija.
