Karlas Patersonas Šmitas (Karl Patterson Schmidt) gimė 1890 m. Ilinojaus valstijoje, vokiečio profesoriaus šeimoje. Būdamas 23-ejų, Karlas įstojo į prestižinį Kornelio universitetą, kur studijavo biologiją ir geologiją. Jam prireikė poros metų ir 4 mėnesių stažuotės naftos bendrovėje Luizianoje, kad suprastų, jog labiausiai biologijoje jį traukia herpetologija - mokslas apie varliagyvius ir roplius.

Jaunas mokslininkas sparčiai darė puikią karjerą: darbą Amerikos gamtos istorijos muziejuje derino su ekspedicijomis į Pietų Ameriką. Jų metu rinko roplių pavyzdžius ir juos tyrinėjo. Be to, K.Šmitas dirbo žurnalo
„Copeia", nagrinėjančio herpetologijos ir ichtiologijos problemas, redaktoriumi, o 1942-1946 m. vadovavo Amerikos ichtiologų ir herpetologų draugijai. Per visus karjeros metus K.Šmitas suteikė pavadinimus daugiau kaip 200 gyvačių rūšių ir pelnė pagrindinio aspidų (žvynaroplių būrio gyvačių šeima, kuriai priklauso labai pavojingos gyvatės) specialisto reputaciją. O plačiajai publikai K.Šmitas tapo žinomu ne dėl mokslinių atradimų, o dėl savo mirties.

1957 m. rugsėjo 25-ąją K.Šmitas pradėjo tyrinėti gyvatę, kurią jam atsiuntė Linkolno parko zoologijos sodo direktorius. Mokslininkas nesunkiai nustatė, kad 1,5 m ilgio žalia gyvatė yra afrikietiškasis bumslangas. Bet K.Šmitas, kaip ir bet kuris kitas planetos herpetologas, akivaizdžiai nežinojo, kad bumslango nuodai žmogui yra mirtinai pavojingi. Apskritai bumslangai - nekonfliktiškos gyvatės, jos vengia pulti žmogų ir kanda tik tuo atveju, kai žmogus „puola" pirmas, pavyzdžiui, paima į rankas ir familiariai apžiūrinėja.

„Paėmiau gyvatę iš daktaro Roberto Ingero rankų be jokių apsaugos priemonių ir gyvatė iškart man įkando į kairės rankos didžiojo piršto apačioje esančius minkštuosius audinius". Tai pirmasis įrašas K.Šmito dienoraštyje apie įvykį. Per artimiausias 24 valandas jis padarys dar dešimtį įrašų apie savo savijautą ir simptomus.

Ar K.Šmitas žinojo, kad tai yra paskutinė jo gyvenimo diena? Pagal vieną įvykių versiją mokslininkas suprato, kad bumslango įkandimas yra mirtinas, bet sąmoningai atsisakė priešnuodžių, kad pamatytų natūralią simptomų, kuriuos rengėsi fiksuoti, eigą. Pagal kitą versiją herpetologas tiesiog nežinojo, kad bumslango nuodai yra mirtini. Galbūt jis įsivaizdavo, kad stipriai apsinuodys, aprašys simtomus, taip praturtindamas mokslą, ir pasveiks. Deja, nuodai suveikė kitaip.

„4:30-5:30 popiet. Stipriai pykina, bet nevemiu. Namo važiavau traukiniu.

5:30-6:30 popiet. Stipriai krečia šaltis, karščiuoju, temperatūra 38,7. Apie 5:30 pradėjo kraujuoti gleivinės, daugiausia dantenos.

8:30 vakaro. Suvalgiau du skrebučius.

9:00-12:00 vakaro. Pamiegojau.

12:20 nusišlapinau. Šlapime yra kraujo, bet nedaug.

4:30 ryto. Išgėriau stiklinę vandens, o po to stipriai pykino, išvėmiau nesuvirškintą vakarienę. Pasijutau geriau ir miegojau iki 6:30 ryto.

Rugsėjo 26 d., 6:30 ryto. Temperatūra 36,8 °C. Pusryčiams suvalgiau dribsnių, be lukšto virtą kiaušinį su skrebučiu, obuolių padažu ir išgėriau kavos. Jau tris valandas šlapinuosi be kraujo. Nosis ir dantenos toliau kraujuoja, bet nestipriai."

Apie pietus K.Šmito būklė staigiai pablogėjo. Kai atvyko gydytojai, mokslininkas jau nieko nebesuprato ir duso, iš akių pasipylė kraujas. Trečią valandą dienos, jau ligoninėje, gydytojai konstatavo jo mirtį. Skrodimas parodė, kad K.Šmitas mirė nuo stipraus vidinio kraujavimo. Kraujavo beveik visi jo organai - nuo širdies ir inkstų iki smegenų.